Kuris iš tėvų lieka namuose susirgus vaikui? Mamų požiūris kaip reikiant nustebino

Atsakymų į šiuos klausimus ieškota įgyvendinant projektą „Kartu stipresni: tėčių indėlis į vaiko sveikatos ir negalios priežiūrą“: rinkti valstybės institucijų duomenys, apklausti sveikatos priežiūros specialistai, tėčiai ir mamos, rengtos diskusijos, analizuota Lietuvos ir užsienio praktika bei mokslo duomenys, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Vienas tėčių diskusijos dalyvis pasakojo, kad mielai pats liktų su sergančiais vaikais, lydėtų juos pas gydytojus ir prižiūrėtų jų sveikatą, tačiau šeimoje dažniau nusprendžiama kitaip: jo nedarbingumas reikštų gerokai didesnį bendrų pajamų sumažėjimą.

Panašų mechanizmą yra įvardijusi ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba: partnerių pajamų skirtumai ir socialinio draudimo išmokų ribos gali lemti situaciją, kai finansiškai racionaliau su slaugomu šeimos nariu lieka mažiau uždirbantis iš tėvų. 2025 m. „Sodra“ užfiksavo 138,4 tūkst. moterų ir 51 tūkst. vyrų slaugos atvejų, nors šie skaičiai apima ne vien vaikų slaugą. Vienas svarbiausių skirtumų gali atsirasti dar prieš slaugą – šeimai sprendžiant, kuris iš tėvų apskritai liks namuose. Įtakos turi ir darbo organizavimas – kontaktinis darbas, pamainos ar keli darbai.

„Jei šeima kiekvieną kartą turi skaičiuoti, kurio nedarbingumas mažiau sumažins pajamas, nebegalime sakyti, kad priežiūros pasidalijimas yra vien privatus šeimos pasirinkimas. Kartais tėtis lieka darbe ne todėl, kad nenori būti su vaiku, o todėl, kad šeima kitaip negali sau leisti“, – teigia gyvybės mokslų teisės ekspertas, European Life Science & Knowledge Institute (ELSKI) partneris Andrej Rudanov.

Visi ELSKI tėčių apklausoje dalyvavę vyrai nurodė, kad jiems vaikystėje susirgus pagrindinė rūpintoja buvo mama. Tai parodo šios nedidelės savanoriškos grupės vaikystėje matytą šeimos vaidmenų modelį. Tačiau socialiniuose tinkluose, renginiuose, mokymuose ir individualiuose pokalbiuose suaugusios moterys – šiandienos žmonos, mamos ir net močiutės – ne kartą pasakojo, kad vaikystėje jų tėčiai aktyviai rūpinosi jų sveikata: lydėdavo pas gydytojus, slaugydavo susirgus ar organizuodavo gydymą.

Vien iš šių pasakojimų negalima daryti statistiškai pagrįstos išvados, kad sūnų sveikata tradiciškai rūpinosi mamos, o dukrų – tėčiai. Tačiau kontrastas vertas atskiro tyrimo – ne siekiant nustatyti, kuriuo vaiku tėtis rūpinasi „labiau“, bet aiškinantis, ar skiriasi pats rūpinimosi, emocinio ryšio ir atsakomybės modelis.

Pokalbiuose su šeimomis išryškėjo ir gyvenamosios aplinkos skirtumas. Dalyje pokalbių su rajonuose ir mažesniuose miestuose gyvenančiomis mamomis jautresnės reakcijos sulaukė jau pati mintis, kad su jų vyrais ar partneriais būtų atskirai kalbamasi apie rūpestingą tėvystę ir savarankišką dalyvavimą vaiko sveikatos priežiūroje.

Kartojosi argumentai: „tai mūsų šeimos vidaus reikalas“, „mūsų šeimoje visada taip buvo – močiutė, mama, dabar aš“, „o jeigu jis kažko nesupras ar pamirš?“ bei „tegul vyras dirba ir uždirba, o aš pasirūpinsiu vaikais“.

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pokalbiuose dažniau girdėta kitokia pozicija – mamos noriau kalbėjo apie funkcijų pasidalijimą ir net apie galimybę tėčiams perimti daugiau su vaikų sveikata susijusių užduočių.

„Kai mama sako: aš pati viską žinau, o vyras gali kažką pamiršti, negalima jos tiesiog apkaltinti nenoru dalytis atsakomybe. Ji dažnai iš tiesų turi daugiau žinių, nes daugelį metų būtent ji jas kaupė. Bet čia ir atsiranda uždaras ratas: kuo daugiau viską daro vienas žmogus, tuo jis kompetentingesnis, o kitam lieka vis mažiau galimybių tos kompetencijos įgyti“, – aiškina A. Rudanov.

Todėl rūpestinga tėvystė glaudžiai susijusi ir su bendratėvyste – tuo, kaip tėvų tarpusavio santykiai, pasitikėjimas vienas kitu ir šeimos pareigų pasidalijimas skatina arba riboja (angl. parental gatekeeping) kiekvieno iš tėvų įsitraukimą. 2025 m. paskelbta 16 tyrimų apie bendratėvystę apžvalga pabrėžė, kad tėčio įsitraukimas, partnerės skatinimas ar ribojimas ir lyčių normos veikia vienas kitą.

Tėčio įsitraukimo mechanizmą galima apibendrinti paprastai: pajamos ir darbo sąlygos veikia tai, kas dažniau lieka su vaiku; kas dažniau rūpinasi, tas sukaupia daugiau informacijos ir praktinės patirties; o didesnė kompetencija ilgainiui sustiprina šeimos įsitikinimą, kuris iš tėvų yra „pagrindinis“ rūpintojas. Taip ekonomika, kompetencija ir tradicija pradeda stiprinti viena kitą. Platesnį kasdienės priežiūros netolygumą rodo ir Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenys: daugiau kaip penkias valandas per dieną vaikų iki 11 metų priežiūrai skiria 37 proc. moterų ir 25 proc. vyrų.

Lygiavertė tėvystė nereiškia, kad kiekviena pareiga šeimoje turi būti padalyta po 50 procentų. Svarbiau, ar abu tėvai turi pakankamai informacijos ir kompetencijos, kad prireikus vienas galėtų savarankiškai perimti kito vaidmenį. Tai ypač svarbu šeimose, kurios augina vaiką su negalia ar lėtine liga.

Tokiu atveju vaiko priežiūra tampa ne vien vizitu pas gydytoją, o ilgalaike sistema – diagnostika, vaistai, reabilitacija, socialinės paslaugos, ugdymas, dokumentai ir nuolatinis sprendimų koordinavimas. Jei visa ši sistema laikosi ant vieno žmogaus, šeima tampa labiau pažeidžiama, o vieno iš tėvų liga, išvykimas ar perdegimas gali tapti visos priežiūros tęstinumo problema.

„Tėtis nėra mamos pagalbininkas. Ir mama nėra žmogus, kuriam valstybė turi pagal nutylėjimą atiduoti visą vaiko sveikatos vadybą. Abu jie yra vaiko atstovai ir abu turi turėti realią galimybę tapti kompetentingais rūpintojais. Rūpestinga ir lygiavertė tėvystė nėra 50/50. Ji prasideda tada, kai vaikui prireikus šalia yra du suaugusieji, kurie žino, ką daryti“, – pabrėžia A. Rudanov.

Popieriuje abu tėvai jau lygūs: Civilinis kodeksas nustato, kad tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios, o XXI Vyriausybės programos 274 punkte numatyta sistemiškai ir tolygiai į vaikų sveikatos, raidos ir negalios priežiūrą įtraukti abu tėvus bei plėsti rūpestingos tėvystės modelį sveikatos sistemoje.

Tačiau kasdienėje vaiko sveikatos priežiūroje praktinis vaidmenų pasidalijimas tebėra gerokai netolygus, o pokytį sunku pamatuoti, nes dalis institucijų šiandien negali pasakyti, kaip paslaugomis naudojasi tėčiai ir kaip mamos. Jei tėčio ir mamos dalyvavimas nefiksuojamas, valstybė negali patikimai įvertinti, ar po kelerių metų abiejų tėvų įtraukimas padidėjo, ar pasikeitė tik deklaracijos.

Siekiant realių pokyčių šioje srityje, spalio 26 d. Seimui, Vyriausybei, ministerijoms ir kitoms institucijoms pateikti pasiūlymai, kaip 2027–2030 m. sukurti ir įgyvendinti rūpestingos tėvystės modelį. Jie parengti apibendrinus projekto, kurį ELSKI įgyvendina kartu su partnere „Namų mama“, rezultatus. Minėtų siūlymų esmė – sujungti jau veikiančias sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, kultūros ir savivaldybių priemones į vientisą matuojamą veiksmų sistemą.

Tarp siūlomų priemonių yra išmokų poveikio modeliavimas ir lankstesnės išmokos, lankstaus darbo gairės, tėvų mokymai ir šeimos priežiūros planas, abiejų tėvų kontaktai sveikatos sistemoje, minimalus nacionalinis rodiklių rinkinys ir periodiniai reprezentatyvūs tyrimai. Reaguojant į šiuos pasiūlymus, Seime surengta diskusija jiems aptarti, kurioje dalyvavo mokslo, pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų organizacijų atstovai.

„Diskusiją vertinu kaip kito, gerokai svarbesnio etapo pradžią. Reikia platesnio institucijų ir visuomenės dialogo, kuris leistų parengti suderintus sprendimus Vyriausybei, o Seimui – prižiūrėti, kaip jie įgyvendinami. Norėtųsi, kad po kelerių metų galėtume kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų pasikeitė vaikų, jų mamų ir tėčių gyvenime. Būtent tai ir turėtų būti svarbiausias šios iniciatyvos sėkmės matas“, – apibendrina A. Rudanov.