Skaitytojams nuo dvylikos metų skirta, Jūratės Veteikytės iliustruota knyga „Misija Laisvė“ pasakoja apie partizanų kasdienybę, kurioje buvo ne vien mūšiai ir ginklai. Knygoje nugulė istorijos apie tai, kaip partizanai įsirengdavo bunkerius, kaip slėpė pėdsakus, palaikė ryšį su artimaisiais ir net sunkiausiomis akimirkomis rasdavo vietos humorui.
Istorikas, pažintinių knygų vaikams „Lietuvos istorija“, „Lietuvos kasdiena“, „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“, „Akimirka apsispręsti. Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ autorius naujoje knygoje jaunuosius skaitytojus supažindina su partizanų, ryšininkų – vyrų ir moterų – gyvenimu ir pasirinkimais. Istoriniai dokumentai, nuotraukos ir netikėtas žvilgsnio į istoriją kampas leidžia iš arčiau pažvelgti į laisvės kovas ir suprasti, kokia brangi yra laisvė.
Klausimus knygos autoriui uždavė Laisvė Radzevičienė.
Išlaužo bažnyčios rūsiuose – istoriją menanti ekspozicija: iš arčiau pažinsite partizanų gyvenimą
– Knygos pavadinimas skamba tarsi nuotykių istorija. Kodėl – misija?
– Galbūt tokį įspūdį sudaro populiariosios kultūros pavyzdžiai? Turiu galvoje filmus ar kompiuterinius žaidimus, kurių pavadinimuose išnyra šis žodis. Išties misija yra sunki našta, ją pasirinkęs asmuo rizikuoja savo gerove, sveikata ir gyvybe. Mūsų partizanų kova nebuvo nuotykių istorija, nuotykiai man apskritai siejasi su lengvabūdiškumu. Tai buvo siekis stabdyti blogį, atsilaikyti, kol ateis pagalba iš Vakarų arba sovietai bus priversti kitaip pasitraukti iš Lietuvos. Pavadinimas „misija“ šioje knygoje reiškia du dalykus: partizanų vykdytą misiją – parodyti tautai ir pasauliui, kad mes nesutinkame su okupacija, ir iškovoti Lietuvai laisvę, taip pat mūsų, skaitytojų, misiją – jų kovą pažinti ir pagerbti.
Susiję straipsniai
– Knygoje aprėpiate beveik dešimtmetį. Kaip apibendrintumėte tą Lietuvos laiką?
– Dešimtmetis – nuo reokupacijos iki Jono Žemaičio nužudymo. Tiesa, laiko juosta nusidriekia iki 1986-ųjų, kai slapstydamasis mirė sovietų neaptiktas partizanas Stasys Guiga. Kaip apibendrinčiau? Kaip vieną dramatiškiausių ir kruviniausių Lietuvos istorijos epizodų – lietuvių bandymą iš visų jėgų atsilaikyti, kol ateis pagalba, o ja labai tikėta.
Palaipsniui tikėjimą keitė supratimas, kad tai neįvyks. Dešimtmetis – ilgas laiko tarpas. Po jo Lietuva labai pasikeitė – žuvo per 20 tūkstančiai partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų. Iš viso nuo 1940 metų Gulago sistemoje atsidūrė per 330 tūkstančių Lietuvos gyventojų (politinių kalinių ir tremtinių), 60 tūkstančių iš jų mirė ar buvo nužudyti. Iš esmės sunaikintas senasis Lietuvos kaimas, kuriame, kaip žinia, gyveno aštuoni iš dešimties lietuvių. Vardiju skaičius, kad darsyk suvoktume praradimų mąstą. 1952-ųjų Lietuva buvo prispaustas, apnaikintas ir liūdnas kraštas. Labai gerai to meto atmosferą, mano akimis, atspindi Algimanto Puipos filmai „Vilko dantų karoliai“, „Amžinoji šviesa“ ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“.
– Pirmuosiuose kovos etapuose partizanai gyveno didesnėse stovyklavietėse, vėliau skirstėsi į mažesnius būrius ir slapstėsi bunkeriuose. Kaip keitėsi jų gyvenimas ir kovos būdai? Ką archeologai gali sužinoti iš bunkeryje rastų daiktų?
– 1944–1945 metais, dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, partizanai pasitikėjo savo jėgomis, kovojo atvirai, stodavo į susirėmimus su didesnėmis sovietų pajėgomis, o stribus gaudė „kaip peles“. Ilgai priešintis neplanuota, – partizanai nebuvo naivūs ir neplanavo nugalėti SSRS. Siekta tiesiog atsilaikyti iki karo pabaigos, kol didžiosios Vakarų valstybės, kaip tikėta, privers sovietus pasitraukti, o lietuviai bus pasipriešinę nežabotam sovietų terorizmui ir pademonstravę savo valią būti laisviems.
Vis labiau aiškėjant, kad sovietai nepasitrauks, gausėjant jų pajėgoms, imta skirstytis į mažesnius būrius, įrenginėti bunkerius, nors šiltuoju metu ir toliau stovyklauta. Iš slaptaviečių kartas nuo karto buvo užpuolami NKVD (vidaus reikalų liaudies komisariato – pagrindinės sovietų saugumo ir represijų institucijos), MGB (sovietų slaptosios policijos ir žvalgybos tarnybos) darbuotojai ir jų vietos bendradarbiai.
Archeologai yra nuosekliai ištyrę keletą partizanų bunkerių, aptikę šimtus artefaktų: partizanų kasdienybės apyvokos daiktų – dubenėlių, puodelių, stalo įrankių, vaistų ampulių, sagų, ginklų likučių, na, ir pačių bunkerių konstrukcijos elementų. Kai kurie bunkeriai yra rekonstruoti, nors, reikia pripažinti, dažniausiai mėgėjiškai arba kaip tik pernelyg estetiškai, paverčiant juos jaukiomis trobelėmis. Nors partizanai stengėsi įsikurti kuo jaukiau, o kai kurie bunkeriai išties buvo gana patogiai įrengti, visgi tai buvo požeminis ar pogrindinis būstas tiesiogine tų žodžių prasme.
– Partizanų kasdienybė kuria visai kitokį pasakojimą apie žmones, kuriuos esame įpratę laikyti herojais. Istorijos vadovėliuose atrodo, kad jie nei sirgo, nei prausėsi, nei skutosi, nei mylėjo, nei šventė šventes… Koks gyvenimo miške epizodas, liudijimas jus labiausiai nustebino?
– Partizanų idealizavimas, jų kovos romantizavimas yra suprantamas, ypač po dešimtmečiais okupantų diegtos represyvios užmaršties. Tačiau ilgainiui to nebepakako, – šitaip formuojasi netikslus praeities paveikslas. Kaip knygoje „Partizanė“ rašo istorikas Marius Ėmužis: „Romantizuotas įamžinimas paverčia partizanus kone antžmogiais: norime tikėti, kad jie buvo bebaimiai, niekada nesiskundė, o jų kasdienybė – tik herojiška ir idiliška. Bet tai netiesa. Partizanai buvo tokie pat žmonės kaip ir mes“. Išties – su savo trūkumais ir privalumais, dorybėmis ir ydomis, o jų buitis – sudėtinga. Ir fiziškai, ir psichologiškai.
Pavyzdžiui, ką reiškia išbūti uždarytam 2 m pločio ir 3 m ilgio bei 1,5 m aukščio bunkeryje dienų dienas, net savaites, tik trumpam atveriant įėjimo angą? Arba naktį gyventi kaip dieną, o dieną – kaip naktį? Koks jausmas, kai esi bunkeryje, o enkavedistai specialiais strypais bado grindinį ieškodami įėjimo? Arba – jau vėlesniame kovos etape, kai dauguma rėmėjų buvo išvežti – niekad nebūti tikram, ar sutinki draugą, ar MGB agentą.
Kiekviena praeities rekonstrukcija yra estetiškai dailesnė nei tikrovė, šioje knygoje pavaizduotoji – irgi. Visgi mano tikslas buvo daugiau dėmesio skirti būtent kasdienybei. Liečiu ir nepatogias temas: išdavystes, kai kurių partizanų nedrausmingumą, nesaikingą svaigalų vartojimą ir vadų kovą su tuo.
Jokia tikrovė nėra ideali, svarbu, koks yra idealas.
Šia knyga norėčiau pagerbti žmones, kurie pasirinko rizikuoti savo gerove, sveikata ir gyvybe vardan laisvės, sykiu skaitytojus sudominti partizaninės kovos laikotarpiu, pavaizduojant įvairius kovos aspektus. Apskritai XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istorijoje matau tris esminius siužetus, kurie sudaro mūsų atminties kultūros pagrindą: partizanų kovą, žydų gelbėtojų veiklą ir Atgimimo idealų gynimą 1990–1991 metais, Sausio 13-ąją, ir – nepamirškime – mūsų pasieniečių ir muitininkų pasiaukojimą. Pastarasis žodis labai dažnai naudojamas, net pernaudojimas, bet taip ir buvo – savo gerovės, sveikatos ir gyvybės atidavimas vardan kitų žmonių ir bendruomenės. Jie žinojo, kad bus žeminami, mušami, o gal ir nužudyti. Taip ir įvyko Medininkuose.
– Knyga remiasi dienoraščiais, laiškais, liudijimais ir archyvine medžiaga. Kaip rinkotės patikimus šaltinius? Ir kaip juos išvertėte į šiandienos kalbą, kad juos suprastų jaunieji skaitytojai?
– Kaip išverčiau? Kažkaip paprastai (šypsosi). Svarbu turėti šaltinį, o paskui viskas įvyksta tarsi savaime. Pasakau sau, kad turiu sutalpinti mintį į keletą teksto eilučių. Nei daugiau, nei mažiau. Kadangi dauguma istoriografijos ir šaltinių turėjau namų bibliotekoje, tiesiog pasiimdavau knygą iš lentynos ir skaitydavau.
Skaitydamas pieštuku žymėjausi ištraukas, tinkančias tam tikrai temai: ginklai, higiena, sveikata, humoras ir taip toliau, paskui žiūrėdavau, ką galiu panaudoti. Knygos gale, beje, skaitytojai ras naudotos literatūros sąrašą. Iš šaltinių išskirčiau puikų akademinį Balio Vaičėno dienoraščio leidimą. Jei kas norėtų suprasti, kaip išties diena po dienos gyveno šiaurės rytų Lietuvos partizanai, turėtų atsiversti šį dienoraštį.
– Knygoje yra ir moterų partizanių tema. Ar daug jų buvo partizaniniame judėjime?
– Be moterų partizaninė kova – neįsivaizduojama ir neįsivaizduotina. Kai kurios iš jų buvo partizanės, priklausė būriui, bet dauguma – rėmėjos ir ryšininkės. Be rėmėjų ir ryšininkių (žinoma, buvo ir ryšininkų vyrų) kova nebūtų buvusi tokia efektyvi ir ilga. Moterys atliko didžiulį vaidmenį vienydamos partizanus.
Itin žaviuosi partizanų ryšininkėmis, jų apsisprendimu, stiprybe, ištikimybe, sumanumu. Kitaip nei partizanai, jos dažniausiai neturėdavo ginklo, negalėdavo nutraukti savo gyvenimo, pakliuvus į nelaisvę, joms tekdavo atlaikyti kankinimus. Labiausiai partizanai ir ryšininkai bijojo ne mirties – tai liudija daugybė atsiminimų – o patekti į nelaisvę gyvi ir išduoti kovos draugus. Nina Nausėdaitė, Marijona Žiliūtė, Joana Dijokaitė, Rožė Jankevičiūtė ir kitos – neįtikėtinos. Kokia laimė, kad jos sulaukė Atgimimo ir jų liudijimai buvo užfiksuoti.
– Partizanai priešinosi ne tik ginklu, bet ir leido laikraščius, dainų ir poezijos rinkinius, karikatūras, kreipėsi į jaunimą ir net sovietų kareivius. Kokią reikšmę turėjo ši veikla?
– Tai buvo viena svarbiausių kovos formų. Spauda partizanai informuodavo gyventojus apie tai, kas vyksta pasaulyje, šių žinių jie gaudavo iš radijo ir ryšininkų su užsieniu, aiškindavo savo kovos prasmę, – tokių aiškinimų labai reikėjo, nes jėgos buvo nelygios, o padėtis atrodė beviltiška.
Spausdintu žodžiu partizanai bandydavo paveikti sovietų kolaborantus, kad šie atsisakytų savo veiklos. Kreipdavosi ir į sovietų kareivius, bandydami jiems parodyti buvimo Lietuvoje neteisėtumą, bet aršiausiai atakuoti vietiniai, uoliai bendradarbiavę su okupaciniu režimu – jie buvo labiausiai nekenčiami. Kaip, beje, visose kultūrose, nuo amžių amžinųjų. Jie iš pradžių buvo įspėjami, paskui – darsyk, o tada nušaunami.
Karikatūros demonstravo partizanų vidinę laisvę. Įsivaizduokime: visi gyvena baimėje, žodį bijo pasakyti, o čia vyrukai iš miško skaldo humorą. Dainos ir poezija buvo ir savotiška saviterapijos forma – kai žmogui sunku, kai išgyvena neteisybę, jis siekia tai išdainuoti, išrašyti savo nerimą ir skausmą. Beje, tą patį pastebime šiomis dienomis Ukrainoje. Kokių išmintingų ir sukrečiančių knygų radosi per pastaruosius ketverius metus!
– Knygoje keliate svarbų klausimą – ar drąsa prasminga, kai žinai, kad gali pralaimėti. Kaip manote, ką šis klausimas reiškia šiandienos žmogui?
– Klausimas labai prasmingas, o teisingas atsakymas nujaučiamas, tačiau iškart reikėtų pasakyti, kad partizanai, ypač tie, kurie išėjo partizanauti 1944–1946 metais, neplanavo pralaimėti, jie planavo, kaip minėjau, atsilaikyti, kol ateis pagalba arba sovietai, o partizanų literatūroje tiesiog – „rusai“, bus priversti pasitraukti, o tai lyg ir buvo pažadėta Atlanto Chartijoje.
Priminsiu, tai 1941 metais Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio ir JAV prezidento Franklino Roosvelto paskelbtas dokumentas, kuriame, be kita ko, kalbama apie pagarbą tautų teisei pasirinkti valdymo formą. Taip pat apie siekį, kad ši teisė būtų atkurta toms valstybėms, iš kurių buvo atimta, bei siekį tokios taikos, kuri garantuotų tautų saugumą ir laisvą bei materialiai aprūpintą žmonių gyvenimą. Na ir šiaip nuoširdžiai tikėta, kad Vakarų valstybės neleis smurtingam ir absurdiškam sovietų režimui užvaldyti Baltijos tautų. Deja, pasaulio galingieji susitarė kitaip. Tai, kad 1948–1949 metais mūsų dipukai iš Vokietijos pradėjo vykti į kitas šalis, visų pirma JAV, rodė, jog tikėjimo pokyčiais nebeliko.
Tie metai sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo juodi – kasdienis smurtas, masinės partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų šeimų, stiprių ūkininkų tremtys. Tais metais į partizanų gretas dažnai stojo tie ar tos, kurie beveik neturėjo kito pasirinkimo. Juk sovietai kaip tikri barbarai taikė kolektyvines bausmes partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų šeimoms.
Vienas kraupiausių šio karo aspektų – gilias žaizdas lietuvių atmintyje palikęs viešas partizanų palaikų niekinimas ir draudimas laidoti. Lietuviams ligi tol nematyta, sukrečianti patirtis. Beje, mano pirmasis mokslinis straipsnis, pasirodęs prieš 20 metų, buvo būtent apie tai, – apie partizanų palaikų fizinį ir simbolinį desakralizavimą. Mėginau šį reiškinį suprasti iš antropologinės perspektyvos.
Tokių vaizdų knygoje nebus, bet jei vaikai, paaugę ir tapę jaunuoliais, susidomės šiuo laikotarpiu, atras.
– Partizanų istorijoje yra daug sunkiai įsivaizduojamų dalykų. Kaip rinkotės kalbėjimo toną, kad jus suprastų jaunieji skaitytojai?
– Kadangi pats auginu dvi atžalas, dešimtmetį ir penkiolikmetę, tarsi žinau, kaip formuluoti (šypsosi). Visuose savo rašiniuose vadovaujuosi idealu, kad bet kokio žanro tekstas turi būti taupus, suveržtas ir informatyvus. Nelabai mėgstu knygų – ir grožinių, ir pažintinių – kuriose autorius užsiplepa. Žinoma, pažintinėje knygoje nelabai ir užsiplepėsi, bet vis tiek – tekstukai turi būti suveržti ir skaidrūs. Vienas iš klausimų, kuris iškildavo, buvo susijęs su šiaip jau nelinksmo teksto ir iliustracijų derme, ar jos nebus per smagios. Bet panašu, kad tekstą ir vaizdus pavyko suderinti.
Su iliustruotoja Jūrate Veteikyte dirbome kurdami knygą „Lietuvos kasdiena“, puikiai žinojau, kaip ji paišo ir maketuoja. Dailininke visiškai pasitikėjau, bet juk kiekviena pažintinė knyga yra bendras kūrinys, kuris randasi bendradarbiaujant, todėl dažnai susirašinėjome: ir su Jūrate, ir su knygos meniniu redaktoriumi Agniumi Tarabilda, ir specialiuoju redaktoriumi, vienu kiečiausių partizanistų, kolega Dariumi Juodžiu. Tikiuosi, kad ši knyga bus naudojama mokyklose kaip papildoma literatūra. Žinau, kad „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ plačiai naudojama, priimu tai kaip pozityvų darbo įvertinimą. Tikiuosi, „Misija Laisvė“ taip pat bus skaitoma.








