Apie tai, kodėl tėvai vis dar neįvertina vaikų nuotraukų viešinimo pavojų ir ką daryti, kad vaikai internete būtų saugesni, laidoje „Gyvenu, ne skrolinu“ diskutavo kibernetinės psichologijos analitikė Edita Pocinaitė-Janickė ir kibernetinio saugumo ekspertas Deividas Ambrazevičius.
Kodėl tėvai taip noriai dalijasi vaikų nuotraukomis?
Pasak E. Pocinaitės-Janickės, norint suprasti, kodėl tėvai taip dažnai viešina vaikų nuotraukas, pirmiausia reikia prisiminti, kaip keitėsi socialiniai tinklai. Iš pradžių tokios platformos kaip „Facebook“ ar „Instagram“ atrodė tarsi privati erdvė, kurioje buvo galima dalintis šeimos gyvenimo akimirkomis su artimiausiais žmonėmis.
Viena vaiko nuotrauka internete gali tapti šantažo įrankiu: ekspertai paaiškino, kaip
Vis dėlto, anot jos, per pastaruosius kelerius metus skaitmeninė erdvė kardinaliai pasikeitė, o dalis tėvų šių pokyčių dar nespėjo įvertinti. Specialistė taip pat akcentavo ir įpročio lyginti save su kitais bei pripažinimo gavimo poreikį.
„Tėvystė yra labai svarbi rolė. Mes labai vertiname kitus tėvus, norime parodyti, kad esame labai geri tėvai. Todėl norime parodyti, ką mūsų vaikas veikia, kokį būrelį, darželį ar mokyklą lanko. Ką tai pasako apie mane? Tai nieko nepasako apie mano vaiką. Iš esmės mes, žmonės, esame tokie, kad norime priklausyti grupei“, – pastebėjo E. Pocinaitė-Janickė.
Analitikė įspėjo, kad dažnas požiūris į rizikas remiasi tikėjimu, kad „gal nieko mano vaikui nenutiks“, o atpildas nuotraukų kėlimo yra čia pat – patiktukai, komentarai, reakcijos.
Vaiko nuotrauka gali tapti šantažo įrankiu
Susiję straipsniai
Tačiau nors atrodo, kad viskas tuo įrašu pasibaigs, pavojai slypi ten, kur mažiausiai jų tikimės. Kibernetinio ekspertas paaiškino, kokios rizikos slepiasi nekaltai atrodančiuose įrašuose. Visų pirma, tėvai dažnai įsivaizduoja, jog nuotraukos kelionė baigiasi tada, kai ją pamato ir pakomentuoja artimieji. Tačiau iš tiesų tai gali būti tik pradžia.
Kaip akcentuoja ekspertas, iš nuotraukų galima surinkti gerokai daugiau informacijos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, nuotraukų metaduomenyse, jeigu jie išsaugoti, gali būti informacijos apie įrenginį, kuriuo fotografuota, ar fotografavimo vietą.
Dar didesnį pavojų kelia dirbtinio intelekto įrankiai, leidžiantys manipuliuoti vaizdais.
„Anksčiau nusikaltėliai turėdavo susidraugauti su vaikais, įgyti jų pasitikėjimą, kad šie atsiųstų nuotraukų. Šiandien jiems užtenka nueiti į tėvų „Instagram“ ir ten pamatyti daugybę įkeltų vaiko nuotraukų“, – pasakojo ekspertas.
Jo teigimu, pasitelkus dirbtinį intelektą net ir iš nekaltos vaiko nuotraukos gali būti sukurtas seksualizuotas, tikrovės neatitinkantis vaizdas. Tokia medžiaga vėliau gali būti naudojama vaikui ar jo tėvams šantažuoti.
„Jeigu nenorite, kad šios nuotraukos ar vaizdo įrašai pasklistų po visą mokyklą, sumokėkite man vieną ar kitą sumą“, – galimą nusikaltėlių veikimo schemą iliustravo D. Ambrazevičius.
Ekspertas teigė, kad apie tokius atvejus vis dažniau girdima užsienyje. Nors Lietuvoje jam asmeniškai tokių istorijų girdėti neteko, tai, anot pašnekovo, nereiškia, kad grėsmės nėra.
Vaikai paveldi ne tik tėvų genus, bet ir skaitmeninę istoriją
Be tiesioginių ir realiai matomų pasekmių, E. Pocinaitė-Janickė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie vaikų saugumą internete dažnai susitelkiama į tiesioginius pavojus – nuotraukų vagystes, šantažą ar sukčiavimą. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas yra tai, kokį skaitmeninį pėdsaką tėvai sukuria savo vaikams.
„Vaikas paveldi mūsų genus, šeimos genus, visą istoriją. Lygiai taip pat vaikas paveldi ir mūsų skaitmeninę istoriją“, – aiškino specialistė.
Kaip pažymi kibernetinės psichologijos analitikė, socialinių tinklų platformoms svarbi ne pati konkretaus vaiko nuotrauka, o duomenys, kuriuos galima surinkti ir susisteminti.
Jeigu apie vaiką informacija internete kaupiama nuo pat gimimo, ilgainiui gali susidaryti išsamus jo gyvenimo paveikslas – kada gimė, kokį darželį lankė, kur mokosi, kokie jo pomėgiai ar kasdieniai įpročiai.
„Vaiko gyvenimą, kuris nuo pat gimimo yra paverčiamas duomenimis, susisteminti dirbtinio intelekto pagalba yra labai lengva. Ir vaiko, kuris auga su tokia susisteminta informacija, elgesį bei pasirinkimus prognozuoti pasidaro lengviau“, – teigė E. Pocinaitė-Janickė.
Specialistė priminė, kad vaikų nuotraukomis dalijasi ne tik tėvai. Jas taip pat viešina mokyklos, darželiai, stovyklos, būreliai ir kitos ugdymo įstaigos.
Todėl, anot jos, prieš skelbiant vaiko atvaizdą reikėtų pagalvoti ne tik apie šiandienos rizikas, bet ir apie tai, kokią įtaką viešinama informacija gali turėti jo ateičiai.
Vaikai apie patiriamus pavojus dažnai tyli
Nors internete vaikai gali susidurti su seksualiniu šantažu, manipuliacijomis ar nepažįstamų žmonių bandymais užmegzti ryšį, apie tokias patirtis tėvai sužino ne visada. E. Pocinaitė-Janickė pastebėjo, kad viena svarbiausių priežasčių – baimė būti nubaustam.
„Vaikai nelinkę dalintis su suaugusiaisiais, nes jų laukia bausmė. Kokia bausmė? Atimsiu telefoną, uždrausiu naudoti šitą platformą.“, – aiškino specialistė.
Jos teigimu, vaikai nenori prarasti galimybės naudotis socialiniais tinklais ar žaidimais, todėl net ir susidūrę su rimta grėsme gali nuspręsti niekam apie tai nepasakoti.
„Aš kalbu su vaikais labai daug, važinėju po mokyklas, tai jeigu aš paklausiu vaikų, kiek iš jų yra susidūrę su šantažu, pakils 90 proc. rankų“, – nuogąstauja specialistė.
Apie panašias situacijas, anot analitikės, viešai kalbėti nedrįsta ir patys tėvai. Vietoje pagalbos ar palaikymo jie dažnai sulaukia kaltinimų, kodėl vaikui apskritai leido naudotis telefonu ar tam tikra platforma, sako analitikė. Dėl šios priežasties dalis šeimų patirtis pasilieka sau, o tikrasis problemos mastas lieka neaiškus.
Savo ruožtu kibernetinio saugumo ekspertas D. Ambrazevičius pasidalijo ir viena iš savo praktikos istorijų. Į jį kreipėsi trylikametės mama, kurios dukra, pradėjusi bendrauti su nepažįstamais žmonėmis internetiniuose žaidimuose, vėliau buvo įtraukta į pavojingą bendravimą kitoje platformoje ir pradėjo save kasdien žaloti. Visa tai, anot eksperto, prasidėjo nuo nekaltų žaidimų.
Pasak eksperto, mergaitė iš pradžių žaidė tokius žaidimus kaip „Roblox“ ir „Minecraft“, o vėliau buvo pakviesta bendrauti per „Discord“.
Ten pašnekovas, anot jo, pradėjo skatinti mergaitę žaloti save ir aiškino, kaip tokį elgesį nuslėpti nuo tėvų. Situacija tapo tokia rimta, kad mergaitei prireikė psichiatrinės pagalbos.
„Mama po to grįžo pas mane, sakė, kad padavė pareiškimą. Tačiau policija atsakė, kad tai tėvų atsakomybė ir atmetė prašymą. Ji liko nežinomybėje“, – pasidalijo ekspertas.
Draudimai problemos neišspręs: ekspertai pataria pradėti nuo tėvų
Paklaustas, kaip apsaugoti vaikus nuo internete tykančių pavojų, D. Ambrazevičius pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų šviesti pačius tėvus.
„Reikėtų pradėti nuo edukacijos tėvams – kas yra internetas, kas ten slypi, kas šiandien įmanoma ir kas neįmanoma. Ir kaip edukuoti vaikus neatimant telefono“, – kalbėjo ekspertas.
Jo teigimu, svarbiausia sukurti tokį santykį, kad susidūręs su problema vaikas nebijotų ateiti pas tėvus ir paprašyti pagalbos.
Ekspertas taip pat rekomendavo mokyti vaikus internete neatskleisti savo tikrosios tapatybės nepažįstamiems žmonėms – neviešinti vardo, pavardės, gyvenamosios vietos ir kitų asmeninių duomenų.
„Nepasitikėkite niekuo internete, jeigu nežinote, su kuo bendraujate“, – akcentavo D. Ambrazevičius.
E. Pocinaitė-Janickė savo ruožtu priminė, kad tėvai turėtų į skaitmeninį vaikų saugumą žiūrėti taip pat rimtai, kaip žiūri į fizinį.
Anot jos, tėvai rūpinasi, kaip vaikas pasieks mokyklą, palydi jį iki vartų, o kartais ir iki klasės. Tačiau skaitmeninėje erdvėje, kurioje taip pat gausu pavojų, vaikai neretai paliekami vieni.
„Apie skaitmeninę erdvę mes dar nelabai turime supratimo, kiek rizikų joje yra. Mums atrodo, kad ten tik gražūs dalykai ir vaikas tik žaidimą pažais“, – pastebėjo specialistė.
Jos teigimu, kol nėra pakankamai aiškaus ir veiksmingo reguliavimo, ypač dirbtinio intelekto kontekste, tėvams ir ugdymo įstaigoms vertėtų susilaikyti nuo vaikų nuotraukų viešinimo.
„Aš linkiu tėvams domėtis, iš tikrųjų domėtis, ir susilaikyti nuo bet kokios informacijos apie vaiką, jo atvaizdo viešinimo, ypač mokyklose, ugdymo įstaigose ir būreliuose“, – ragino E. Pocinaitė-Janickė.






