Ponia Claude buvo ir turbūt iki šiol yra garsiausia pasaulyje viešnamio šeimininkė.
Tarp 1955-ųjų ir 1977-ųjų jos verslas Paryžiuje, Marinjano gatvės 18-ajame name, prie pat Eliziejaus Laukų, tiesiog klestėjo dėl daugybės turtingų, garsių ir daug ryšių turinčių klientų susidomėjimo.
Bet tai tebuvo dalis legendos – mat pavardžių niekas neskelbdavo. Nenuostabu, juk ponios Claude sėkmės paslaptis buvo išskirtinis diskretiškumas ir nepriekaištingos merginos.
Vis dėlto neseniai įvyko nemenkas akibrokštas: ponios Claude klientų sąrašą paviešino jos biografas Williamas Stadiemas.
Nuo aktorių iki prezidentų
Visų nuostabai, paaiškėjo, kad šio Paryžiaus viešnamio klientai buvo galingiausi pasaulio žmonės: ambasadoriai, prezidentai, kunigaikščiai, lordai ir net karaliai.
Visi čia buvo lygūs ir anonimai – tiesiog vyrai, ištroškę kūniškos aistros.
Čia nesikuklindami lankėsi aktoriai Rexas Harrisonas ir Marlonas Brando, viešumoje kuklus „Ford Motors“ įkūrėjas Henry Fordas ir stambusis bankininkas Élie de Rothschildas.
Taip pat Jungtinės Karalystės monarchės vyro princo Philipo dėdė lordas Mountbattenas, automobilių kompanijos „Fiat“ vadovas Gianni Agnelli ir JAV prezidentas Johnas F.Kennedy.
Pastarasis visuomet turėdavo vieną prašymą: prostitutė turėjo būti panaši į jo žmoną Jackie, tik karšta.
Maža to, pasakojama, kad ponios Claude viešnamyje lankydavosi ne tik pirmasis Jackie vyras prezidentas J.F.Kennedy, bet ir antrasis – Aristotle’is Onassis.
Jis čia užsukdavo su tuomete savo meiluže operos soliste Maria Callas ir lytinę aistrą norėdavo patenkinti tokiais būdais, kad net visko mačiusi ponia Claude visa tai išgirdusi išbaldavo.
Per patį viešnamio klestėjimo laikotarpį čia buvo galima sutikti ir dailininką Marcą Chagallą, kuris po lytinių santykių merginas apdovanodavo savo pieštais eskizais.
Žymiojo Marinjano gatvės viešnamio nuolatinis klientas buvo ir Irano šeichas Mohammadas Reza Pahlavi. Jis čia atvykdavo kas savaitę ir kiekvieną penktadienį, prieš išskrisdamas namo, prašydavo ponios Claude surinkti būrį merginų, kurios praskaidrintų jo skrydį namo į Teheraną.
Garsiojo posakio kilmė
Pati ponia Claude visiems įsiminė kaip nedidelio ūgio, griežtų veido bruožų moteris. Jos lūpos visuomet būdavo kietai sučiauptos, antakiai siauručiai, kruopščiai ir tvarkingai išpešioti.
Kiekviena proga ji dėvėdavo pilkus laisvai krintančius kašmyro drabužius, o kaklą puošdavo eilėmis prabangių perlų.
Viešnamio klientai galėdavo jai paprasčiausiai paskambinti, ir ji įvykdydavo jų reikalavimus. Taip atsirado ir posakis „mergina pagal iškvietimą“.
Tokių skambučių įstaigos šeimininkė dažnai sulaukdavo iš režisieriaus Roger Vadimo, kuris nuolatos terorizuodavo savo žmoną aktorę Jane Fondą, norėdamas į jų lovą pasikviesti ir jauną raudonplaukę iš ponios Claude viešnamio.
Brangiausias seksas Paryžiuje
Už nuodėmingų paslaugų teikimą ir juodų paslapčių saugojimą klientai turėdavo sumokėti nemažą sumą, palyginti su kitais Paryžiaus viešnamiais ir to meto kainų lygiu.
Ponios Claude biografas pasakoja, kad 1977 m. sekso paslaugos dieną kainuodavo sumą, kuri atitinka 800 šiandienių litų, nuo 20 val. iki 2 val. nakties kaina išaugdavo dvigubai – 1600 litų.
Už visą dieną su prostitute vyrai paklodavo apie 2700 litų, o savaitgalio kainos būdavo susitarimo reikalas. Jau anuomet tai buvo milžiniški pinigai.
Garsiajame Paryžiaus viešnamyje dirbo 400 merginų.
Ponia Claude iš jų atlygio pasiimdavo 30 procentų.
Ponia Claude neneigdavo, kad kaina už paslaugas išties didelė, tačiau tikindavo, kad jos „gulbės“, kaip pati jas vadino, vertos kiekvieno cento.
Ponios Claude merginos neva buvo švelniausios, aukščiausios, dailiausios, spindinčią odą turinčios, seksualiausios, kokias tiktai įmanoma įsivaizduoti.
„Gulbėms“ darbas viešnamyje nebuvo vienintelis. Vienos jų buvo aktorės, kitos – „Dior“ mados namų modeliai, dailios vidurinės klasės studentės ar rutinos nukankintos namų šeimininkės.
Čia dirbo ir viena Normandijos grafienė, universiteto profesorė ir Prancūzijos oro pajėgų maršalo duktė. Visos moterys ir merginos buvo išskirtinių bruožų, tačiau, anot viešnamio šeimininkės, jas vienijo viena savybė – jos buvo nuostabios lovoje.
Vykdė žiaurią atranką
Įdomu tai, kad ponia Claude pati retai ieškodavo darbuotojų.
Dažniausiai moterys ir merginos susirasdavo ją pačios, nes žodis sklido iš lūpų į lūpas.
Į moters duris kas mėnesį pasibelsdavo apie 20 naujų darbo ieškančių merginų, tačiau Claude išsirinkdavo tik vieną.
Pereiti brutalią Claude atranką buvo nelengva.
Pirmiausia moteris tikrindavo merginų išsilavinimą. Ji jas apšaudydavo klausimais, turėjusiais išmušti iš vėžių:
„Kokia yra vandens cheminė formulė? Kas buvo karaliaus Liudviko XIV žmona? Kokia ilgiausia upė Europoje? Greičiau! Greičiau!“ – šaukdavo Claude.
Tuomet ateidavo eilė „rankinės testui“. Claude imdavo naršyti po merginų krepšius ir žiūrėdavo, kas jų viduje. Rasta netvarka, ir kandidatė šio atrankos etapo nepereidavo.
Vėliau ponia tikrindavo merginų dantis, plaukus, akis, kol galiausiai liepdavo joms nusirengti nuogai. Taip ji neva norėdavusi patikrinti jų reakciją ir sužinoti, kiek jos turi drąsos ir kaip pasitiki savimi.
Paskutinė kliūtis, kurią prostitutės karjeros norinčios merginos turėdavo įveikti, buvo naktis su vienu iš vadinamųjų ponios Claude vyrų bandytojų.
Jie su merginomis permiegodavo, o tuomet viešnamio šeimininkei raportuodavo: „gera“, „niekam tikusi“ ar „verta imtis ją mokyti“.
Vykdė skrupulingą parengimą
Ponia Claude buvo perfekcionistė ir norėdavo paversti merginas iki smulkmenų tobulomis.
Kai atrinkdavo naująsias viešnamio „gulbes“, šeimininkė imdavosi skrupulingai jas ruošti susitikimams su klientais.
Merginos turėdavo lankytis pas mokytojus, studijuoti filosofiją, vykti į užsienį, kur pramokdavo užsienio kalbos ir susipažindavo su kitų šalių kultūra.
Jas nuo galvos iki pirštų galiukų aprengdavo pati Claude ir merginos kas savaitę turėdavo lankytis pas gydytojus atlikti sveikatos patikrinimo.
Išimtis – tik krūtims
Jei Claude kas nors nepatikdavo – „gulbių“ nosys, akys, ausys ar kitos kūno dalys, ji jas versdavo lankytis pas plastikos chirurgus. Išimtį ji darė tik merginų krūtims, nes visuomet manė, kad žmogus negali jų paversti gražesnėmis negu tos, kurias jau davė Dievas.
Moteris vesdavo būsimas prostitutes tuo keliu, kurį per daugelį metų jau buvo pramynusi pati.
Claude buvo tvirtai įsitikinusi ir savo merginoms kaldavo į galvą, kad: „Vyras nori moters, kuri yra rafinuota, linksma, protinga, domisi juo, visuomet palaiko ir niekada nekankina jo savo problemomis.“
Po Claude aukšto lygio sugulovių paruošimo merginos būdavo pasikeitusios nebeatpažįstamai.
Slepia skaudžią praeitį
Didelių pokyčių savo gyvenime buvo patyrusi ir pati viešnamio šeimininkė. Ji gimė Vakarų Prancūzijoje, Anžė mieste. Tikrasis jos vardas – Fernande Grudet.
Pati moteris žmonėms pasakodavo, kad yra kilusi iš aristokratų šeimos Luaros slėnyje, kur baigė mokslus vienuolyne ir priėmė asketizmo įžadus.
Vėliau esą ji tapo pasipriešinimo prieš nacius aktyviste, buvo įkalinta koncentracijos stovykloje, kur išgelbėjo prezidento Charles’io de Gaulle’io dukterėčios gyvybę.
Tuomet išsigelbėjo pati ir ilgą laiką, mėgindama sudurti galą su galu, pardavinėjo Biblijas.
Tikra moters gyvenimo istorija herojiška romantika nekvepia.
Biografas pasakoja, kad Claude nuo mažų dienų gyveno skurdžiai ir Anžė miesto geležinkelio stotyje stumdydavo užkandžių vežimėlį.
Vėliau ji atsidūrė Paryžiuje, kurio gatvėse užsidirbdavo pinigų parduodama savo kūną.
Tiesa, klausimų kelia ant moters riešo ištatuiruotas koncentracijos stovyklos kalinės numeris. Gali būti, kad šis gyvenimo faktas moters vis dėlto nesumeluotas. Vienintelis dalykas, ko moteris neslepia, yra tai, kad ji ne kartą gulėsi po plastikos chirurgo skalpeliu.
Teko greitai sprukti
Rodos, Claude visuomet buvo patenkinta savo tamsiuoju verslu. Paklausta, kodėl pasirinko tokį kelią, moteris atsakydavo: „Yra du dalykai, už kuriuos žmonės visuomet sumokės, – seksas ir maistas, o gaminti aš niekada nemokėjau.“
Kai 1955 m. moteris atidarė savo pirmąjį viešnamį, ji jau turėjo aiškią viziją, koks jis bus.
„Aš iš karto įsivaizdavau, kad turėsime nedidelį ratą nuolatinių ir labai išskirtinių klientų, su kuriais atkursime XVII a. galantišką salonų atmosferą“, – pasakojo ponia Claude.
Vis dėlto 1975 m. Claude valstybei buvo skolinga milžinišką sumą, o 2 tūkst. jai dirbusių moterų buvo padavusios ją į teismą. Pagal Prancūzijos įstatymus prostitucija tapo legali, tik niekas nuo prostitutės atlygio gauti komisinių bent jau formaliai negali.
Bet matydama, kad su bėdomis gimtojoje šalyje ji nesusitvarkys, ponia greitai pasipustė padus ir išlėkė į Los Andželą.
Ten kaip priedangą ji atidarė kepyklėlę ir netrukus klientams ėmė siūlyti ne tik kvapius prancūziškus ragelius, bet ir naująsias „gulbes“. Šįkart ponia surinko savo būrį iš paties įvairiausio amžiaus moterų.
Ponia pavirto kaline
Holivudo aktorė Joana Collins prisimena susitikimą su Claude. Los Andžele ji ieškodavo merginų jau pati ir vienoje kavinėje pamačiusi J.Collins su drauge pradėjo siūlyti ateiti dirbti į jos „kepyklėlę“.
„Judvi, mergaitės, galėtumėte puikiai padirbėti, – tada kalbėjo Claude. – Jūsų vyrams nebūtina to žinoti, o jūs galėtumėte už gautus pinigus nusipirkti kelis papildomus blizgučius.“
Merginos Claude pasiūlymą atmetė. Akivaizdu, kad poniai nepavyko įtikinti ir daug kitų, nes ji po kelerių metų nusprendė iš Los Andželo išvykti.
Claude grįžo į Prancūziją, kur ją sučiupo mokesčių inspektoriai, nors ji manė, kad jos nuodėmės jau seniai pamirštos.
Moteris turėjo praleisti kalėjime ketverius metus, o kai išėjo į laisvę, grįžo į Paryžių ir lyg niekur nieko verslą pradėjo iš naujo. 1992 m. savo darbuotojų knygelėje ji jau turėjo daugiau negu dešimtį merginų, kurios dirbdavo už sumą, atitinkančią beveik 4,5 tūkst. litų per valandą.
Tačiau netrukus apie jos verslą suuodė policija. Į jos viešnamį, kuris tąsyk veikė po moteriškų drabužių parduotuvės priedanga, policininkai įsiveržė kaip tik tada, kai Claude egzaminavo naujausią savo „gulbę“.
Paskutiniai ponios Claude žodžiai prieš ją suimant buvo: „Mieloji, tavo pėdkelnės kiek per storos.“ Tąkart kalėjime ji praleido dar penkerius metus.
Buvo žiauri ir valdinga
Claude „gulbės“ yra atskleidusios, kad viešnamio šeimininkė būdavo ūmi, griežta, žiauri ir mėgo jas kontroliuoti. Kartą ji buvo prilyginta „vergvaldžiui iš pietinių JAV valstijų plantacijų“.
Merginos pasakodavo, kad Claude tiesiog įsiusdavo, jei sužinodavo, kad jos „eikvoja energiją mėgindamos lovoje patirti malonumą“, o ne sutelkia dėmesį į klientą. Ir apskritai ji manė, kad visos prostitutės jai turi būti dėkingos ir atidirbti už suteiktą išsilavinimą.
Claude merginos buvo specialiai paruoštos ir išlavintos, nes turėjo mokėti elgtis su įvairiausiais klientais – tiek su Holivudo žvaigždėmis, tiek su despotiškais diktatoriais, tokiais kaip Libijos Muammaras Gaddafi. Pastarasis turėjo keisčiausių įnorių ir nebuvo mėgstamas klientas, o ypač ponią Claude erzindavo paskui Libijos lyderį visur sekiojančios asmens sargybinės.
Yra gandų, kad Claude merginas buvo pasamdę net CŽV agentai, mat prostitutės turėjo padėti sušvelninti padėtį per Paryžiaus taikos konferenciją 1973 metais, kai buvo siekiama baigti karą Vietname.
Pati bjaurėjosi seksu
Claude teigdavo, kad pati bjaurisi seksu ir „niekam, kam yra daugiau nei 40 metų, nereikėtų tuo užsiimti“.
Ji daug labiau mėgaudavosi savo turima valdžia – jos rankose buvo aukšto rango žmonių paslaptys ir nurodymų paisančios „gulbės“. Ponia Claude mėgdavo vartyti žurnalus ir jų puslapiuose ieškoti buvusių darbuotojų atvaizdų.
„Mane ima juokas, kai pamatau ponių ir grafienių nuotraukas „Tatler“, „Harpers“ ir „Vogue“ puslapiuose ir suskaičiuoju, kiek iš jų tęsė savo kelią, bet viskas prasidėjo nuo mano verslo“, – kalbėdavo ji.
Šiandien Claude – 91 metai. Ji gyvena ramų gyvenimą Nicoje ir laiko būrį kačių.
O jos „gulbės“ gyvena toliau: dvi iš jų tapo garsiomis Holivudo žvaigždėmis, trys ištekėjo už aristokratų, viena yra gerai žinomo grafo žmona, kelios tapo topmodeliais ir viena ištekėjo už labai garsaus muzikanto.
Tačiau kas jos, ir toliau lieka paslaptis.
Nė viena iš „gulbių“ nėra sulaužiusi pagrindinio šeimininkės Claude principo – visuomet laikyti liežuvį už dantų.
