Tikrovė, aišku, yra ne tokia poetiška ir kupina įtampos kaip kino filmas.
Čia geriausiu atveju vietoj naivios amerikiečių turistės galima surasti tautietę šokėjėlę, vietoj baisios mafijos – dalykiškai nusiteikusius Persų įlankos darbdavius, o vietoj keršto įrankį užtaisinėjančio tėvo – išpirką atgabenantį tautietį.
Tačiau nuo to, kad mažiau spaudžia ašarą arba žadina įtampą galimiems žiūrovams, gyvenimo scenarijus netampa mažiau dramatiškas jo herojėms. Herojėms – daugiskaita, nes tikrojo panašios prekybos kūnais masto nustatyti neįmanoma.
Pirma, remiantis policijos žvalgybos duomenimis, galima skaičiuoti tik apytiksliai. Antra vertus, daugybė tokių istorijų herojų, kurias reikėtų vadinti aukomis, į policiją nesikreipia. Bet vien nukentėjusiųjų skaičius vienoje pastarųjų metų bylų, kurioje figūruoja agentūros „Vita Luci“ bei „Perspektyvus modelis“ ir kurioje liudijo 47 merginos, leidžia nujausti, jog tokios istorijos toli gražu nėra pavienės.
Kriminologinius jų aspektus verčiau palikti ekspertams, nes kartais į jas labiau verta pažvelgti socialiniu, demografiniu ir net psichologiniu požiūriu. Būtent čia atsiveria nearti dirvonai sociologams samprotauti apie visuomenėje vyraujančias vertybes, dėl kurių tokios istorijos tampa labiau taisykle nei išimtimi.
Pabandykime nupiešti standartinį tokios herojės arba aukos paveikslą. Nuo tradicinio nukentėjusiosios prekybos moterimis bylose portreto ji skiriasi daugybe aspektų.
Pastarosios dažniausiai būna žemesnio nei vidurinis išsilavinimo, kilusios iš provincijos, iš nelabai pasiturinčių ar skurstančių šeimų. Organizuotų nusikaltėlių gaujoms lengva jas valdyti pagrasinus jėga ar atėmus pasą. Be to, tokios herojės dažnai net nesuvokia, kad tikrasis pasaulis gali būti visai kitoks nei smurto, prievartinio sekso, narkotikų ir skurdo pragaras, į kurį jos patenka nelegaliai pervažiavusios sieną.
Ne, mūsų herojės – visiškai kitokios. Dažniausiai jos kilusios iš normaliai uždirbančių šeimų. Normaliai, tačiau ne tiek, kad jų atžalos galėtų sau leisti gyventi pagal blizgių žurnalų ir panašaus stiliaus televizijos laidų kalamas tiesas.
Sėkmės atributais čia laikomi prabangūs prekių ženklai, madingi drabužiai, automobiliai ir kitokie materialaus pasaulio blizgučiai, kurie nusidėvi pasibaigus eiliniam sezonui.
O tada juos reikia keisti, jeigu nenori nusileisti savo bendraamžiams, nenori likti mažiau verta, nei ant etiketės užrašyta kaina doleriais, eurais ar litais. Tokie blizgučiai kainuoja daugiau, nei gali duoti tėvai, daugiau, nei įsivaizduoja pačios herojės, todėl jos ieško kitokios išeities. Beje, jų primityvokose svajonėse rožiniai potėpiai netikėtai puikiai dera su pragmatiška realybe.
Keista, bet įgytas aukštasis išsilavinimas suteikia jų mąstymui ne tikėjimą savo žiniomis ir karjeros galimybėmis, o racionalų cinizmą ir sugebėjimą pateisinti savo sprendimus paprasčiausiu „juk visi taip daro“.
Skirtingai nuo tamsių ir neišsilavinusių merginų, pastarosios herojės gali pasitelkti daugybę tiek tolimos, tiek netolimos istorijos pavyzdžių.
Dar vienas šias herojes išskiriantis bruožas – tai išvaizda. Ji čia suvokiama kaip pagrindinis ginklas, pagrindinis konkurencinis pranašumas, pagrindinis tramplinas į sėkmę, kurios viršūnėje supasi palmės, o ant jų auga „Tiffany“, „Cartier“ juvelyrika, Manolo Blahniko ir Jimmy Choo avalynė, „Ferrari“ automobiliai ir kitokios grožybės.
Kaip užsikarti į tokią palmę? Pats elementariausias ir per amžius patikrintas būdas – rasti vyrą, kuris turi tokiam laipiojimui tinkamus alpinisto įrankius.
Tačiau pasiūlos ir paklausos dėsnis byloja, kad visoms save potencialiomis manekenėmis laikančioms ambicingoms gražuolėms tokių vyrų neužteks. Juolab kad jie patys žmoną dažnai renkasi pagal šiek tiek kitokius kriterijus.
Tada ir išnyra šūkis „visi taip daro“. Ir iš tiesų, jeigu politikas gali užsiimti ideologine prostitucija devintą kartą pardavinėdamas savo parašą ar vaikščiodamas iš frakcijos į frakciją vien todėl, kad nieko daugiau ir nepasiekė, kodėl mergina, kuri tokio parašo ar mandato neturi, negali užsidirbti duonai ir žiedams su deimantais pardavinėdama tai, ką turi?
Štai todėl ir susidaro tokia situacija, kai dauguma į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) vežtų merginų jei ir apsiverkia teismuose, tai gerokai po visko. Merginos aprauda ne tiek pažeminimą, kurį patyrė verčiamos užsiimti seksu, kiek savo mergaitiškų vilčių žlugimą.
Mat retai kuriai pavyko iš šių reidų pas šeichus susikalti išsvajotąjį auksinį narvelį.
Į dar didesnę aklavietę patekę šiuos nusikaltimus tyrę pareigūnai – beveik niekada nepavyksta organizatorių apkaltinti prekyba žmonėmis, nes jokios prievartos nebuvo.
Niekas pasų neatiminėjo, laisvės neapribojo, fiziniu susidorojimu negrasino (nebent labai retais atvejais), todėl daugiausia, ką būdavo galima išpešti iš teismo, – apkaltinamąjį nuosprendį už sąvadavimą.
Prisimenant tas kelias rezonansines bylas, būtina turėti galvoje, kad jos yra tik aisbergo viršūnė. Šalia skrydžių „Boeing“ lėktuvais į Emyratus ar kitur, kuriuos organizavo sudegusios modelių agentūrų matronos, visuomet vyko, vyksta ir, ko gero, vyks ne mažiau intensyvus, tačiau individualus sekso turizmas tomis pačiomis kryptimis.
Tik čia jau vietoj kiekybės orientuojamasi į kokybę.
Individualus sekso turizmas prasidėjo dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai pirmuosius muzikinius pasirodymus JAE klubuose lydėdavo choreografinės grupės – į jų kompozicijas vietos gyventojai žiūrėdavo kaip į aiškią užuominą apie daug atviresnius malonumus.
Ši menkai apskaičiuota Lietuvos eksporto sritis įgijo vis atviresnes ir rafinuotesnes formas – kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl studentės po vasaros atostogų puikuojasi originaliomis „Herms“ ar „Balenciaga“ rankinėmis, gali sau leisti nuomotis butą miesto centre, vairuoti naujus automobilius ir kartu neturėti jokio turtingo vietos rėmėjo.
Jų vasaros kelionių geografija jokiu būdu neapsiriboja vien Persijos įlankos šalimis, o driekiasi nuo vakarėlių Žydrajame Krante prie Viduržemio jūros iki apartamentų Porto Červo kurorte Sardinijoje, kur linksminasi milijonieriai.
Tačiau visas jas vienija nuobodžiai besikartojantis herojų portretas – galimybes gerokai viršijantis apetitas, begalinė meilė išoriniams blizgučiams ir nuolatinis atidėliojimas pradėti tikrą gyvenimą tada, kai pagaliau laimės loterijoje ir išloš vyrą, kurio banko sąskaita leis nutraukti priverstinį turizmą.
Keisčiausia, jog kartais pasitaiko tikrai meksikietiškus serialus primenančių istorijų, kuriose į vientisą siužetą sugeba susilieti kelios linijos – ir svajonės apie aukso rūmus, ir tikri aukso rūmai kur nors Dubajuje. Ir suvokimas, kad kalėjimas, tegul ir už aukso grotų, vis tiek lieka kalėjimu.
Ir pagaliau netgi Holivudo filmams būdinga laiminga pabaiga: du zuikiai vienu šūviu – ir išsivadavimas iš kalėjimo, ir laimingas loterijos bilietas, tai yra perspektyvus vyras.
