Gyvenimo malonumų mėgėjai garsiai šaukia, kad toks pasirinkimas yra nesąmonė, nes, neduok Dieve, nesutapus seksualiniams poreikiams teks vargti visą likusį gyvenimą. Skaistuoliai savo ruožtu jiems atkerta, kad seksas ir juo pasiekiamas malonumas daugiausia priklauso ne nuo anatomijos ar fiziologijos, o nuo noro būti kartu su savo išrinktuoju ar išrinktąja.
Kurios stovyklos atstovai teisesni: pasiryžusieji laukti ar nebijantieji pasiduoti aistrai, nors santykiai dar nėra palaiminti Dievo ar pažymėti įrašu oficialiose knygose? Ar tie, kurie laukia vestuvių, kad patirtų kūniškuosius malonumus, labiau vertina save ir savo antrąją pusę?
Seksas nesusituokus yra nuodėmė?
Jeigu esi krikščioniškų pažiūrų, didelio pasirinkimo neturi: kad ir kaip būtų, seksas ne santuokoje yra laikomas nuodėme. Tam pagrįsti nesunkiai galima rasti Šventojo Rašto citatų, pvz.: „Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui“ (1 laiškas korintiečiams 6:18).
Pagal krikščionybę, seksas pats savaime nėra blogis, tačiau lytiniai santykiai yra skirti tam, kad jais mėgautųsi vyras ir žmona, o ne atsitiktiniai pažįstami, kurie pasimylėję vėl nueis į skirtingas puses. Ir tai net nebūtinai reiškia, kad seksu galima užsiimti tik norint pradėti vaikus, kaip kartais klaidingai manoma apie krikščionis: ne, jeigu esi paprasta krikščionė, nepriklausai kokiai nors itin radikaliai bažnyčiai, gali mėgautis seksu tiek, kiek to norisi, tačiau tik su savo vyru.
Neįpareigojantis seksas gali skaudinti
Atsitiktinis seksas gali būti malonus ir aistringas, keliantis daug gerų pojūčių ir prisiminimų, tačiau tik tol, kol kuriam nors iš partnerių pradeda kilti daugiau jausmų ir vilčių. Konkrečiau tariant, kol jis ar ji (tradiciškai manoma, kad dažniau taip nutinka merginoms ar moterims, bet nebūtinai) įsimyli savo partnerę (partnerį).
Taip jau yra, kad nuo pat gimimo turime poreikį prisirišti prie artimo žmogaus: iš pradžių tai mama, kuri daugiausia rūpinasi kūdikiu, vėliau – kiti artimieji, draugai, suaugę pradedame ieškoti gyvenimo partnerio, su kuriuo jaustumės saugūs ir mylimi bei mylintys. Seksas yra vienas iš būdų parodyti meilę arba, priešingai, įsimylėti. Kodėl taip skirtingai?
Kai įsimylime, susižavime kitu žmogumi, mums tampa gera su juo būti, norisi kartu leisti laiką, kalbėtis, taip pat ir būti apsikabinus, bučiuotis, glamonėtis, pagaliau – mylėtis. Kartais per šias pakopas žengiame lėtai, kartais jas įmanoma perbėgti per keletą dienų ar netgi valandų, tačiau susižavėjimo kulminacija tampa seksas, kurio metu patvirtiname savo susižavėjimą, atsiduodame ne tik emociškai, bet ir kūniškai.
Savo ruožtu, glamonėjantis, mylintis, ypač seksualinio pasitenkinimo metu, organizme išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris vadinamas meilės hormonu, ir pats stiprina ryšį su partneriu (ar partnere) bei skatina įsimylėti.
Taigi, galima sakyti, kad kaip nėra visiškai saugaus sekso, turint omenyje lytiškai plintančias ligas ir nėštumą, taip ir emociniu požiūriu neįpareigojantis seksas gali peraugti į prisirišimą ir stipresnius jausmus, negu norėtųsi. Tokiu atveju išsiskirti būna labai skaudu.
Reikėtų paminėti dar ir tai, jog, kad ir kokie tie santykiai būtų: vienos nakties, kelių mėnesių vaikščiojimo į pasimatymus ar kelerių metų gyvenimo kartu, visada kiekvienam partneriui atiduodame dalelę savęs, o kai kuriems netgi visai nemažą. Sutikę tą, su kuriuo norime tuoktis ir gyventi kartu „kol mirtis išskirs“, tiesą sakant, galime pasiūlyti tik tai, kas liko pabendravus su kitais. Kartais tai yra gana daug, o kartais patirtis gali labai stipriai varginti.
Atsiranda grėsmė nuolat lyginti savo dabartinį partnerį su ankstesniais, ir vienas iš argumentų, dėl kurių verta sulaukti vestuvių ir tik tada pradėti seksualinį gyvenimą, tas, kad galima kartu su savo sutuoktiniu ar sutuoktine tyrinėti savo ir jo (jos) seksualumą, kartu mokytis ir patirti daugybę naujų įspūdžių. Jei vyras ar žmona nėra pirmas (pirma), nors retkarčiais, bet vis tiek teks nuvyti mintis apie tai, kaip buvo su ankstesniais ir kas buvo geriau (tikriausiai visada galima rasti tą „geriau“). Ar norime būti nuolat lyginami? Tikriausiai, ne, nes labai nemalonu pagalvoti, kad galime būti ne tokie jau šaunūs ir prastesni už kitą ar kitus.
Seksas po vestuvių – geresni santykiai
Kad intymūs santykiai būtų lygiaverčiai ir nė vienas iš partnerių nesijaustų taip, lyg juo būtų naudojamasi, tenka daug derintis tarpusavyje. Jei tempsimės į lovą kiekvieną, kuriam ar kuriai pajutome aistrą, ir iškart, kai taip nutinka, rizikuojame, kad į seksą pradėsime žiūrėti tik kaip į paprastą savo fiziologinio poreikio patenkinimą (pvz., kaip į užkandį išalkus), bet ne kaip į pagarbų dviejų žmonių bendravimo būdą ir dialogą.
Laukti nėra paprasta, tačiau įdėję daugiau pastangų, ilgiau laukę dažnai labiau vertiname tai, ką pagaliau pasiekiame. Laukdami vestuvių dienos, kad pagaliau galėtume atsiduoti savo vyrui ar žmonai visa širdimi ir visu kūnu, ugdome savo charakterį ir stipriname gebėjimą save kontroliuoti. Be to, turime laiko suprasti, kas sieja su draugu ar drauge, stipriname tarpusavio emocinį ryšį.
Beje, tai, kad vestuvių laukimas teigiamai veikia vėlesnį gyvenimą santuokoje, patvirtino ir 2010 m. atliktas tyrimas, kurio duomenys paskelbti Šeimos psichologijos žurnale (Journal of Family Psychology).
Internetu buvo apklausti 2035 tiriamieji ir iš jų atsakymų nustatyta, jog tie, kurie laukė sekso iki vestuvių, savo santykius ir sekso kokybę vertino geriau nei asmenys, turėję intymių santykių nesusituokę:
asmenys, kurie lytinius santykius pradėjo po vestuvių, sekso kokybę vertino 15 % geriau nei tie, kurie užsiėmė seksu nesusituokę;
be to, jie savo santykių stabilumą vertino 22 % geriau;
pasitenkinimą tarpusavio santykiais vertino 20 % geriau;
tarpusavio bendravimą vertino 12 % geriau.
Kaip galima paaiškinti šiuos tyrimo rezultatus? Tyrimo autorius Deanas Busby, Brigham Young universiteto profesorius, svarstė, kad partneriai, kurie ilgiau laukė, prieš pradėdami seksualinį gyvenimą, greičiausiai, daugiau dėmesio skyrė vienas kito pažinimui ir tarpusavio bendravimui, o tai padėjo sukurti ilgalaikį stabilumą ir pasitenkinimą santykiais.
Svarbiausia tai, kas galvoje
Vienas iš dažniausių argumentų, dėl kurių intymų gyvenimą reikėtų pradėti dar iki vestuvių, tai galimas seksualinis nesuderinamumas. Ir, iš tiesų, seksualinio gyvenimo nesklandumai yra viena iš dažniausių nesutarimų santuokoje priežasčių. Visų mūsų seksualiniai temperamentai skiriasi (ne taip jau retai galima išgirsti: „Jam reikia tris kartus per dieną, o man užtenka karto per savaitę“, „Jau kelis mėnesius neturėjome intymių santykių, ir atrodo, lyg jai visai nereikėtų“), galime turėti skirtingus įsitikinimus dėl to, kas sekse priimtina ir kas ne, ir didelė bėda, jei savo poreikių nepavyksta patenkinti.
Vis dėlto anatominiai ir fiziologiniai skirtumai visiškai nebūtinai lemia nesėkmę. Seksologai jau seniai kalba apie tai, kad svarbiausia yra tai, kas vyksta mūsų galvoje, o ne kokiose kitose mūsų kūno vietose. Tai yra norint ir kalbantis bei stengiantis visada galima rasti abiem priimtiną sprendimą, ypač jei siekiama, kad gerai jaustųsi kitas žmogus, o ne galvojama apie save. Jei intymus gyvenimas pradedamas su mintimi „pabandysiu, ar man bus gerai, jei ne – ieškosiu kito (kitos)“, didelė tikimybė, kad iškilus nesklandumų (o jų iškyla labai dažnai) pora bus labiau linkusi skirtis, nei bandyti juos spręsti.
Jei seksą laikysime poros buvimo kartu pagrindu ir manysime, jog atsiradus kokių nors nemalonumų šioje srityje reikia skirtis, labai didelė tikimybė, kad dėl tokio požiūrio gana greitai nudegsime. Nė vienas nėra apsaugotas nuo palaipsniui į santykius įsisukančio nuobodulio ar seksualumo pokyčių: dabar, atrodo, apėmusi tokia aistra, kad nerūpi nei kietos grindys, nei pušų spygliai miškelyje, nei vėlavimas į darbą, – norisi visko ir kuo greičiau. O po kelerių ar keliolikos metų gali neužtekti ilgo romantiško vakaro ir visų įmanomų patogumų – tiesiog nebeišeina ar nebesinori. Ir jeigu tai, kas siejo, buvo aistringas seksas, o ne kai kas daugiau, atrodo, ateina metas ieškoti naujų partnerių.
Kodėl tai vis dėlto neveikia?
Nustatyta, kad skaistybę nemaža dalis žmonių supranta labai tiesiogiai, t. y. kaip išsaugotą nepaliestą mergystės plėvę, tačiau tai netrukdo užsiimti analiniu, oraliniu seksu arba partnerio masturbavimu (2003 m. Canadian Journal of Human Sexuality buvo aprašyta, kad daugiau kaip 97 % Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Australijos universitetų studentų vaginalinius santykius priskyrė sekso apibrėžimui, analinius santykius seksu laikė 70–90 % respondentų, o oralinius santykius – 32–58 % tirtųjų).
Skaistybės įžadų davimo kritikai teigia, kad siekis būtinai išlaikyti savo nekaltybę primena kitą lazdos galą – perdėtą seksualumo sureikšminimą, lyg žmogaus (dažniau kalbama apie moteris, merginas) vertė priklausytų nuo to, ar jis yra seksualus arba išsižadėjęs savo seksualumo. Skaistybė tampa vienintele vertybe, kurią būtina bet kokia kaina išsaugoti, tačiau ne taip svarbu, kokių kitų vertybių (pvz., gailestingumo, geranoriškumo, drąsos, dorumo) laikomasi.
Skaistybė apskritai yra ne taip paprastai apibrėžiama sąvoka. Jei vertintume tik anatominius ir (arba) fiziologinius ypatumus, turbūt būtų aiškiau, tačiau atsižvelgiant į psichologinį patyrimą galima rasti daug įvairiausių atsakymų, kurie gali labai stipriai skirtis vienas nuo kito. Kaip, pvz., skaistybės praradimą galėtų apibrėžti homoseksualūs asmenys? Arba orgazmo patyrimas bučiuojantis ar glamonėjantis – ar tai jau galėtų būti skaistybės praradimas, jeigu tai patyręs žmogus taip jaučiasi?
Be anksčiau išvardytų daugybės susilaikymo nuo sekso iki vestuvių pliusų, dar reikėtų pažymėti, kad psichologai, dirbantys su poromis, vis dėlto teigia, jog seksualinis nepatyrimas gali turėti neigiamą įtaką tolesniam poros seksualiniam gyvenimui.
Taip, tuokiantis nėra būtina turėti didžiulę patirtį, tačiau vien meilė ir atsidavimas vienas kitam dar negarantuoja, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Po išorine skaistybe gali slypėti ne itin stiprus seksualinis potraukis, savo kūno ir seksualumo drovėjimasis, nesuvokimas, kaip elgtis su savo partneriu, noras, kad partneris viskuo pasirūpintų (bėda, jei to nori abu), taip pat įvairūs mitai ir tabu, susiję su seksu, kurie gali stipriai apsunkinti tolesnį intymų gyvenimą.
Ne skaistuoliams
Kartais pora gali nuspręsti susilaikyti nuo sekso iki vestuvių, net jei abu yra turėję intymių santykių su kitais partneriais ar vienas su kitu.
Poros partneriai renkasi susilaikyti nuo intymių santykių, norėdami vestuves ir būsimą santuokinį gyvenimą padaryti išties ypatingą, pažymėdami, kad susituokę jie pradeda bendrą gyvenimą net ir turėdami omenyje kūniškus santykius. Žinoma, kad susilaikymas nuo sekso kuriam laikui įžiebia stipresnę aistrą, į partnerį žvelgiama nauju žvilgsniu.
Yra seksologų, kurie, gydydami seksualinius sutrikimus, pataria partneriams porą savaičių susilaikyti nuo sekso, tada intymius santykius pradėti nuo bučinių, glamonių, palaipsniui pereinant prie lytinio akto. Tokia praktika gali padėti atrasti naujų potyrių, viską išgyventi ryškiau ir stipriau. Susilaikymo laikotarpiu atsiranda galimybių daugiau bendrauti tarpusavyje ir laukti savo medaus mėnesio su vis stiprėjančia aistra.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad ilgesnis susilaikymo nuo sekso laikotarpis, jei šis susilaikymas nėra pagrįstas tvirtomis vertybėmis, gali būti varginantis. Nuolat bendraujant, ypač jei pora leidžia sau fizinį bendravimą iki tam tikros ribos, sakykim, bučiuotis, būti apsikabinus, glamonėtis, dėl aistros nepatenkinimo iki galo gali atsirasti dirglumas, nepasitenkinimas partneriu.
Seksologai teigia, kad, jei partneriai ryžtasi tuoktis, visai neturėdami intymaus gyvenimo tarpusavyje patirties, jie stipriai rizikuoja. Tai primena emigraciją į kitą šalį, iki tol joje nebuvus, susirinkus žinias tik iš knygų, interneto ar ten gyvenusiųjų atsiliepimų: turbūt sutiksi, kad yra nemažai atvejų, kai žmonėms pasiseka ir jie džiaugiasi savo pasirinkimu, tačiau lygiai taip pat galima išgirsti ir pasakojimų apie nesėkmes, ilgą prisitaikymo laikotarpį ir net grįžimą atgal. Kai kas panašaus gali įvykti ir su seksu tik po vestuvių: malonus patyrimas, trumpesnis ar ilgesnis prisitaikymo laikotarpis arba nesėkmės, kurios galiausiai gali baigtis netgi skyrybomis.
Tai vis dėlto mylėtis ar ne iki vestuvių?
Kaip matai, vieną atsakymą rasti sunku. Bet kokiu atveju skaistybės buvimas ar nebuvimas neturėtų būti vienintelis griežtas kriterijus kuriant santykius su mylimuoju ar mylimąja.
Ir pati skaistybė savaime dar nebūtinai atneš laimę porai. Tačiau visi tyrėjai sutiktų, kad porai svarbiausia – kalbėtis ir kuo daugiau bendrauti tiek prieš kuriant šeimą, tiek ir jau sukūrus. To norisi palinkėti ir tau.
