Klaipėdos irklavimo centro direktorius, treneris Liudvikas Mileška paminėjo 80 m. jubiliejų.

– Skambaus gimtadienio proga sulaukėte nemažai garbės raštų, dovanų, bet pati įdomiausia – įspūdingo dydžio metalinė taurė. Ją įteikę draugai pageidavo, kad tradicinė kiekvieną rudenį Klaipėdoje vykstanti Danės irklavimo regata, kurią su bendraminčiais nenuilstamai organizuojate daugelį metų, būtų pavadinta Liudviko Mileškos vardu. Kaip vertinate tokią dovaną ir idėją?

– Tąkart netikėtai pasijutau tarsi būčiau laimėjęs seniausią prestižinį Vimbldono teniso turnyrą. Danės regata – klaipėdiečių irkluotojų vizitinė kortelė, įrašyta į varžybų kalendorių kaip paskutinis irklavimo sezono Lietuvoje akordas.

Upė užverda, kai ją irklais košia vienviečių, dviviečių, keturviečių, aštuonviečių valčių įgulos. Rungiasi įvairaus amžiaus ir meistriškumo sportininkai – pradedantys irkluotojai ir olimpiečiai, mišrios vaikinų ir merginų įgulos, ypač aktyvūs senjorai.

[[ge:lrytas:lrytas:6857863]]

Tai išties nuotaikinga, irkluotojus vienijanti varžybų sezono pabaigtuvių šventė, kurioje visi pasijunta lyg viena šeima. Jaunystėje pats noriai startuodavau Danės regatose ir dabar nepraleidžiu progos griebtis irklų.

Pernai šių varžybų dalyviai 56-ąjį kartą kirto finišo liniją ties istoriniu burlaiviu „Meridianas“. Vėl traukiau irklus su senjorais – nugalėjome keturviečių valčių klasėje. Bet ar verta kaitalioti įprastus varžybų vardus, suteikti joms memorialinę prasmę? Pats neketinu siūlyti tokios idėjos. Galiu tik patikinti, kad tarptautinės Danės regatos vyko ir vyks.

[[ge:lrytas:lrytas:36067642]][[ge:lrytas:lrytas:35974284]][[ge:lrytas:lrytas:35795380]]

– Kada pirmą kartą sėdote į valtį, kas paskatino irkluoti, kokia buvo jūsų sportinė karjera?

– Mokydamasis vidurinėje mokykloje buvau judrus, lankiau dramos būrelį, ypač sekėsi vaidinti intermedijas. Išbandžiau įvairias sporto šakas – lengvąją atletiką, boksą, krepšinį, visur neblogai sekėsi. Būdamas penkiolikametis atėjau į irklavimo bazę, kuri tuomet glaudėsi saloje prie Jono kalnelio tvenkinio.

Ten darbavosi vienintelis treneris Stasys Arbušauskas, dar prieškariu startavęs pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje, – Klaipėdoje vyko irklavimo ir buriavimo varžybos.

Mane žavėjo irkluotojų Zigmo Juknos ir Antano Bagdonavičiaus pasiekimai – Romos olimpinėse žaidynėse jie iškovojo sidabro medalius. Vėliau jie tapo gerais mano draugais. Patekęs į Lietuvos rinktinę dalyvaudavau SSRS jaunių čempionatuose. Dukart tapau Lietuvos irklavimo čempionu, daugkartiniu prizininku, studentų varžybų nugalėtoju. Aktyviai sportavau keturiolika metų.

Paskui susidomėjau laivų statyba ir remontu – studijavau Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialo dieniniame skyriuje. Po trijų kursų neatsirado kvalifikuotų dėstytojų, todėl visa mūsų grupė Švietimo ministerijos nurodymu buvo išsiųsta tęsti studijų Kaliningrado technikos institute.

Ten vykdamas ant autobuso „Ikarus“ stogo užsikėliau vienvietę valtį. Kaliningrade mokiausi trejus metus, irkluodamas Telmano ežere rengdavausi varžyboms Lietuvoje.

– Kodėl, įgijęs tais laikais prestižinę laivų statybos ir remonto inžinieriaus specialybę, grįžote atgal į irklavimo bazę, netgi pelnėte Lietuvos nusipelniusio trenerio titulą?

– Po studijų dirbau Lietuvos gamybiniame žuvies pramonės susivienijime. Taip jau susiklostė reikalai, kad Klaipėdoje neliko irklavimo trenerių. „Žalgirio“ draugija man, kaip buvusiam sportininkui, pasiūlė dirbti treneriu antraeilėse pareigose. Sutikau.

Ir čia neblogai sekėsi – mano auklėtiniai buvo kviečiami į Lietuvos rinktines, skindavo medalius SSRS irklavimo varžybose. Kostas Simutis tapo pasaulio jaunių čempionato prizininku.

Derindamas inžineriją ir sportą irklavimo treneriu visuomeniniais pagrindais darbavausi 12 metų. Paskui Klaipėdoje buvo įsteigta Aukštojo meistriškumo olimpinio rezervo mokykla, sutikau dirbti etatiniu vyriausiuoju treneriu.

[[ge:lrytas:lrytas:36156058]]

– Ar nebuvo apmaudu atsisakyti inžinieriaus diplomo, profesijos, kuriai rengėtės šešerius metus?

– Ne viskas klostosi taip, kaip planuoji. Sovietmečiu siekti karjeros galėjau tik iki tam tikros ribos. Kalbos apie galimą paaukštinimą greitai nutildavo. Tada inžinieriai, net ir nebaigę jūreivystės mokslų, universaliais laivais išplaukdavo žūklauti į vandenynus. Tokioms komandiruotėms reikėjo užsienio vizų, aš jų negaudavau. Regis, tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę.

– Kuo neįtikote Lietuvos žuvies pramonės susivienijimui – nebuvote patikimas asmuo?

– Niekas to į akis nesakydavo, bet supratau – užkliuvo mano tėvas Albertas Mileška. Jis Kaune baigė karo mokyklą, dirbo Teisingumo ministerijoje. Kai aš dar nebuvau gimęs, jis iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, ten gyveno pabėgėlių stovykloje, paskui į emigravo į JAV. Mama, pasikeitusi pavardę, iš Mažeikių atvyko į sugriautą Klaipėdą – viena užaugino mane ir dvejais metais vyresnę seserį.

KGB sekliai veikiausiai išstudijavo tėvo biografiją. Motiną, dirbusią vaikų ligoninėje gydytoja, jie dažnai šokdindavo, kviesdavo į apklausas, teiravosi, ar tėvas rašo laiškus, ar bando susisiekti su šeima. Bendravome su juo per kitus giminaičius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuvykęs į JAV susitikau su tėvu, kurio iki tol nebuvau matęs. Tuo metu jis jau buvo sulaukęs gilios senatvės.

Tėvas Viskonsino valstijoje teikė teisines paslaugas pabėgėliams. Paskui su vienu Čikagos lietuviu kunigu įsigijo žemės sklypą prie vandens, ten pasistatė vasarnamius, juos nuomojo. Kitos šeimos nesukūrė. Motina irgi buvo nuvykusi į JAV, bet po pusantrų metų grįžo atgal – beveik pusšimtį metų nesimačiusi pora būti kartu nebegalėjo.

Po kurio laiko parsivežiau tėvą į Lietuvą, bet jis čia ilgai negyveno – mirė nuo streso. Bendravau su juo tik pusmetį, daug ko nespėjau sužinoti. Motina iškeliavo anapilin vėliau. Mirtis sujungė likimo išskirtus mano tėvus – jie palaidoti bendrame kape.

[[ge:lrytas:lrytas:36156059]]

– Ar džiaugiatės pakeitęs specialybę, ar jaučiate, kad sportininkų gyvenimas, ko gero, yra įdomesnis, spalvingesnis, kupinas aistrų, nuotykių, jiems atviri keliai į visą pasaulį.

– Tie keliai ir man plačiau atsivėrė, kai tapome laisvi. Žlugus sovietų imperijai pajėgi klaipėdiečių vyrų aštuonvietės valties įgula, kurią treniravau, pirmą kartą buvo pakviesta į garsiąją Henlio regatą Didžiojoje Britanijoje.

Pirmieji po nepriklausomybės paskelbimo atvykę su Lietuvos trispalve rungėmės vilkėdami nacionalinę aprangą.

Maniškės aštuonviečių įgulos vėliau sėkmingai startuodavo tarptautinėse Melburno, Kopenhagos, Nanto, Delfto, Raceburgo, Bydgoščiaus regatose.

Esu parengęs 5 olimpinių žaidynių dalyvius, 3 pasaulio čempionatų nugalėtojus ir prizininkus. Ne kartą pasaulio čempionatuose, Barselonos olimpinėse žaidynėse dviviečių valčių klasėje rungėsi Violeta Lastauskaitė ir Violeta Bernotaitė.

Vienvietininkas Einaras Šiaudvytis – daugelio tarptautinių varžybų nugalėtojas, pasaulio jaunimo vicečempionas, dalyvavo Atėnų olimpinėse žaidynėse. Yra ką prisiminti, kuo pasidžiaugti – sportas man ir auklėtiniams atvėrė visas duris į gyvenimą.

– Su žmona Vida esate bendraamžiai – ir ji ką tik paminėjo tokią pat kaip ir jūs gyvenimo šventę. Kada ir kur užsimezgė jūsų draugystė?

– Mokėmės vienoje mokykloje – ji irgi domėjosi sportu, buvo gimnastė. Draugavome trejus metus, paskui sumainėme žiedus. Vida daug metų dirbo finansininke statybos įmonėse, banke. Jau senokai atšventėme auksines vestuves. Kai manęs paklausia, ką daryti, kad taip ilgai išgyventum santuokoje, būtum mylimas žmonos, atsakau: „Reikia rečiau būti namuose.“

Užauginome dukrą Indrę, sūnų Albertą. Auklėjant vaikus pagrindinis krūvis slėgė Vidą. Man vasarą varžybos, žiemą – treniruočių stovyklos šiltuosiuose kraštuose, organizaciniai rūpesčiai. Už viską, ką pavyko nuveikti, esu dėkingas Vidai – šaltas ir racionalus bankininkės protas man dažnai padėdavo išnarplioti sudėtingiausias problemas. Jau sulaukėme keturių anūkų ir dviejų proanūkių.

– Įžengus į devintąją dešimtį ne vienam senjorui knieti ramiai pabūti namuose, pasidžiaugti anūkais ar net proanūkiais. Bet jūsų akyse bendradarbiai ryškaus troškimo patįsoti ant sofos nepastebi – toliau vadovaujate irklavimo kompleksui, kuriame sportuoja pustrečio šimto žmonių.

– Kol kas niekas iš kėdės neverčia, gal pasitiki arba nenori užsikrauti rūpesčių naštos. Akademinis irklavimas – sudėtinga, finansiškai imli sporto šaka, valstybės ir savivaldybių dotacijų neužtenka. Šiuolaikiškos aštuonvietės valties kaina – kaip prabangaus naujausio modelio automobilio.

Man kažkaip pavyksta užmegzti dalykiškus ryšius su verslo žmonėmis, sudominti juos, įtikinti, paversti draugais.

Danės pakrantėje prieš kelerius metus iškilo šiuolaikiškai renovuota irklavimo sporto bazė su valčių elingais, treniruoklių salėmis, rūbinėmis, dušais, trenerių kambariais.

Vyresni klaipėdiečiai medines irkluotojų pašiūres prie Jono kalnelio prisimena lyg klaikų sapną.

[[ge:lrytas:lrytas:36156056]]

– Vadinasi, problemų, kurios versdavo nerimauti anksčiau, sumažėjo – ar galite kvėpuoti laisviau?

– Nepasakyčiau, atsiranda kitokių. Juk Klaipėdoje sąlygos irkluotojams prastesnės nei kitose Lietuvos vietovėse. Daugelis žmonių tuo netiki, gūžčioja pečiais: esą per miestą į Kuršių marias sruvena upė, pašonėje ošia Baltija – tik plėtok pasaulyje vis labiau populiarėjantį pakrančių irklavimą.

Bet Danė – ne Dniepras. Rekonstravus senąsias krantines upė susiaurėjo, vasarą joje zuja vandens dviračius minantys poilsiautojai ir didžiuliu greičiu skrieja motoriniai kateriai. Irkluoti tokioje vandens trasoje ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga – laivyba čia visiškai nereguliuojama.

– Klaipėda garsėja pranciškonų vienuolių rengiamais „Vilties bėgimais“, skirtais onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms paremti. Anksčiau čia vykdavo ir irklavimo varžybos „Vilties yriai“, kuriose dalyvaudavo neįgalūs sportininkai. Kodėl ši iniciatyva neišskleidė sparnų plačiau?

– „Vilties yrių“ regatas organizuojame išvien su veikliu Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigu broliu Benediktu – jis pats buvęs futbolininkas, teniso mėgėjas, didelis sporto entuziastas.

Įsigijome ir neįgaliesiems pritaikytų valčių. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse mūsų pasiuntinys klaipėdietis Augustas Navickas iškovojo garbingą dešimtąją vietą.

Atoslūgis juntamas dėl tų pačių priežasčių – moksleiviams, ką jau kalbėti apie neįgaliuosius, nesaugu irkluoti upėje, kur gaudžia motoriniai kateriai. Kuršių marių akvatorija mums irgi uždaryta, nors anksčiau pats ten irkluodavau, kai komercinių laivų eismas ten buvo intensyvesnis nei dabar. Ne iš gero gyvenimo pradėjome rengti irklavimo regatas užmiestyje – Karaliaus Vilhelmo kanale.

– Pernykštėje Danės regatoje buvote pats vyriausias dalyvis. Irklavimas – ne krepšinio rungtynės, kur prisėdęs ant atsarginių žaidėjų suoliuko gali pailsėti, atgauti jėgas. Kaip jums tiek metų pavyksta išsaugoti fizinę ir dvasinę sveikatą, neblėsta nusiteikimas judėti?

– Visą laiką sportavau, taip įpratau, kitaip negaliu. Nesu pats vyriausias lietuvis irkluotojas, mane keleriais metais lenkia buvęs treneris vilnietis Karolis Nutautas – daugkartinis Europos ir pasaulio senjorų irklavimo čempionatų nugalėtojas bei prizininkas.

Man labiau patinka Lietuvos krepšinio senjorų lyga – varžybose atstovauju Klaipėdai ir Kaunui (70–75 metų amžiaus grupėse).

Buvau tapęs Europos ir pasaulio krepšinio senjorų turnyrų prizininku, Baltijos šalių čempionu. Pastebiu, kad varžybose nenusileidžiu dešimčia metų jaunesniems vyrams.

Mankštinuosi pagal savo metodiką, nebūtinai rytais, nes esu pelėda. Vairuoju automobilį, bet į darbovietę mielai pėdinu energingu greitu žingsniu.

Nuo mano namų iki irklavimo bazės – 7 kilometrai. Lėčiau įveikęs atstumą bandau išsiaiškinti, kodėl, kas nutiko, ką sustiprinti.

– Gal naudojatės išskirtine dieta, maisto papildais, kurie stiprina organizmą, subalansuoja medžiagų apykaitą, ar skaičiuojate savo žingsnius, kalorijas?

– Neskaičiuoju nei žingsnių, nei kalorijų. Maistu rūpinasi žmona – valgiui nesu išrankus. Tiesa, dabar mažiau valgome mėsiškų patiekalų, daugiau daržovių.

Švenčiant jubiliejinį gimtadienį stalą svečiams dengėme penkiskart – irklo broliams, krepšininkams, giminaičiams, bičiuliams, rotariečiams. Išgėriau apie 350 gramų alkoholio.

– Ar jūs tikite likimu, ar esate prietaringas?

– Taip, aš esu tikintis žmogus. Kai atvykome į subombarduotą Klaipėdą, kiekvieną sekmadienį motina mane ir seserį vesdavosi į bažnyčią. Įskiepytas įprotis nepranyko.

Mes anais laikais talkose valėme griuvėsius iš uostamiesčio gatvių.

Zakristijonui prašant klojome pamatus Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai, kurią Kremliaus funkcionieriai iš pradžių buvo leidę statyti už žmonių aukas, o paskui uždraudė ten melstis – kunigus areštavo, pastatas buvo paverstas filharmonija.

Prieš varžybas niekada nepersižegnodavau, kaip dabar tai demonstratyviai daro ne vienas atletas. Sportas – ne Dievo reikalai. Dangaus palaimos tikėkis, bet ir pats stenkis, kopk į meistriškumo aukštumas. Jeigu sportininkas tinkamai nepasirengęs, nenusiteikęs kovai, jokios maldos nepadės.

Su bendraamže žmona Vida L.Mileška užaugino dukrą Indrę ir sūnų Albertą, sulaukė keturių anūkų ir dviejų proanūkių.

Įgijęs laivų statybos ir remonto inžinieriaus specialybę L.Mileška grįžo į irklavimo bazę, netgi pelnė Lietuvos nusipelniusio trenerio titulą.

Net ir įkopęs į devintąją dešimtį L.Mileška vadovauja irklavimo kompleksui, kuriame sportuoja pustrečio šimto žmonių.

80 m. sulaukęs irklavimo treneris Liudvikas Mileška: sovietmečiu trukdė tėvo vykdyta veikla