Izabelė Šimkienė visaip gudraudama kviečia į svečius kaimynę, kai nori ją pavaišinti. Atrodytų, kas gi čia tokio, bet ši moteris jau atšventė 100 metų sukaktį, o vis dar noriai bendrauja ir net sportuoja.

Sausio 13-oji kaunietei I.Šimkienei buvo ypatinga diena – jai sukako 100 metų.

Tądien šimtametės būsto Šilainiuose duris vis varstė gėlėmis nešini svečiai.

Guvi sukaktuvininkė prisiminė savo gyvenimą, kuris jai prabėgo neįtikėtinai greitai, ir „Laikinajai sostinei“ atskleidė, kokia yra jos ilgaamžiškumo paslaptis.

[[ge:lrytas:lrytas:8030499]]

Mėgsta judėti ir puoštis

Pirmasis pasveikinti I.Šimkienės iš pakaunės, Raudondvario, atvyko žentas Vytautas, vėliau ir Vilniuje gyvenantis sūnus Kęstutis Šimkus bei kiti artimieji, pasveikinti skubėjo ir kaimynai bei seniūnaitė Gražina Plytnikienė.

[[ge:lrytas:lrytas:36225123]][[ge:lrytas:lrytas:36120526]][[ge:lrytas:lrytas:35858736]]

Nors buvo šventiška žiemos diena, I.Šimkienė neatsisakė savo įpročių.

Kaip ir kiekvieną dieną, moteris laiptais iš penkto aukšto nulipo iki daugiabučio lauko durų ir užkopė atgal. Vėliau dar pasimankštino – įsikibusi į dviračio treniruoklio vairą darė pritūpimus, pasistiebimus, pasisukimus.

Atsipūtusi šimtametė pasakojo, kad gyvena viena, o jai padeda kaimynė Irena Ponomarenkienė ir kiti kaimynai.

„Irutė sutvarko namus, nueina į parduotuvę ar vaistinę, padeda man nusiprausti“, – pagalbininke džiaugėsi šimtametė.

I.Ponomarenkienė skubėjo pridurti, kad kai niekas nemato, I.Šimkienė pati pasitvarko, nori nuolat judėti, nenustygsta vietoje, pati pasidaro manikiūrą ir nusilakuoja nagus, pasidažo lūpas, augina ir vis persodina gėles.

Anksčiau, kai dar išvykdavo iš namų, mėgdavo puoštis, būtinai nešiodavo skrybėles, o ir namuose nevaikšto vilkėdama tik chalatą.

Mokinė ištekėjo už mokytojo

Anksčiau I.Šimkienė mėgdavo megzti, bet dabar tirpsta rankos. Todėl dažniau klausosi radijo, kartais paskaito. Domisi visomis aktualijomis ir stebina atmintimi.

I.Šimkienė pasakojo, kad gimė Raseinių rajone, Paskynų kaime. Tėvai buvo ūkininkai. Mergina mokėsi progimnazijoje ir, kai jai sukako 22 metai, baigė keturias jos klases.

Mokykloje dirbo penkeriais metais vyresnis mokytojas Izidorius Šimkus. Susipažinę mokinė ir mokytojas susižavėjo vienas kitu ir susituokė.

„Tai buvo 1947 metų liepos 19-ąją. Tuoktuvės vyko bažnyčioje, žmonių buvo pilni suolai. Visiems buvo smalsu pamatyti, kad mokytojas veda mokinę“, – prisiminė I.Šimkienė.

Jauna šeima persikėlė į Kudirkos Naumiestį, po kelerių metų įsikūrė Jurbarke, pasistatė namuką.

Vyras ir toliau mokytojavo, o I.Šimkienė tapo buhaltere, daug metų dirbo prekyboje.

Pora užaugino dukterį Dalią ir sūnų Kęstutį.

Sūnus vežioja donorų organus

I.Šimkienė pasakojo, kad jos vyras buvo labai geras žmogus, ji jautėsi mylima ir laiminga. 1995 metų rugpjūčio 7 dieną artimųjų apsuptyje jis atšventė 76-ąjį gimtadienį, tačiau po dešimties dienų nuvykęs į ligoninę užgeso.

Pora drauge išgyveno net 48 metus.

„Likau viena. Dukra Kaune, Šilainiuose, turėjo butą, tad pakvietė čia apsigyventi. Kaune įsikūriau 1996 metų vasario 16-ąją“, – pasakojo I.Šimkienė.

Raudondvaryje (Kauno r.) su vyru gyvenusi dukra 2023 metais mirė.

„Bet jos vyras ir jų sūnus, mano anūkas Arnas, manimi labai rūpinasi, bendrauja su mano šeimos gydytoja, nuperka ir atveža jos išrašytų vaistų“, – džiaugėsi I.Šimkienė.

Moterį lanko ir 74 metų sūnus Kęstutis.

„Jis jau 30 metų dirba Santaros klinikose greitosios pagalbos vairuotoju, vežioja donorų organus“, – didžiuodamasi kalbėjo I.Šimkienė.

Įsikūrusi Kaune moteris mėgdavo nuvykti į Panemunę, nes jai patinka stebėti tekantį Nemuną, lankydavo gimines, eidavo į Šv.Antano bažnyčią ir dabar su malonumu prisimena, kad jaunystėje 14 metų giedojo bažnyčios chore.

„Turėjome draugų, jie buvo inteligentiški žmonės, tad gyvenimas buvo įdomus“, – pasakojo I.Šimkienė.

Australijoje likti nepanoro

Kai tapo našle, 1998 metais vienas vyras, taip pat netekęs žmonos, ją pakvietė į Australiją. 73 metų moteris ten gyveno pusmetį, bet grįžo į Lietuvą – pasilikti svetimoje šalyje nepanoro.

Dabar J.Šimkienei smagiausia, kai kas nors ateina į svečius ir ji gali pabendrauti.

„Susipažinome prieš 20 metų. Iš pradžių Izabelė mane gąsdindavo. Paskambina, sako, kad blogai jaučiasi, širdį skauda. Išsigandusi atlekiu, o čia – vaišėmis nuklotas stalas.

Taip buvo kelis kartus, vėliau pripratau, supratau, kad ji nori mane pavaišinti“, – atviravo I.Šimkienės kaimynė I.Ponomarenkienė.

Kerta lašinius ir bulves

Šimtametė tikino, kad niekada nesilaikė jokių dietų, labiausiai mėgsta bulvių patiekalus – cepelinus, plokštainį. Taip pat namuose būtinai turi būti lašinių be raumenukų.

„Kai švenčiau 99-ąjį gimtadienį, krikšto dukra atvežė garuojantį kugelį su mėsa ir 99 centimetrų ilgio pyragą – tinginį“, – gardžias vaišes prisiminė I.Šimkienė.

Paklausta, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis ir apie ką svajoja, moteris šypsojosi.

„Aš visą gyvenimą visus mylėjau, o aplinkiniai labai mylėjo ir dabar myli mane. Dėl to esu labai laiminga ir dėkinga.

Manau, kad gerumas ir meilė yra gyvenimo prasmė.

Kai pagalvoju, gyvenimas prabėgo neįtikėtinai greitai. Niekada nemaniau, kad sulauksiu 100 metų. Tad beliko norėti nugyventi dar tiek“, – juokavo I.Šimkienė.

Rekordininkai

Statistikos departamento duomenimis, 2024 metų gruodžio 31 dieną Lietuvoje gyveno 400 asmenų, vyresnių negu 100 metų.

Vyriausia – 110 metų – moteris gyveno Kaune.

Kaune gyveno ir vyriausias – 103 metų – vyras.

Neįtikėtina, ką sugeba ši 100-metė kaunietė: sportuoja, puošiasi ir kerta lašinius bei bulves