Teatro ir kino aktorius Saulius Sipaitis (85 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kaip birželio 18-ąją paminėjote garbingą sukaktį?

– Tądien sulaukiau daug skambučių ir žinučių – sveikino draugai.

Tačiau panašiu metu šeimoje išpuolė ne vien mano, bet ir sūnaus Sauliaus (49 m.) gimtadienis, ir anūkės Ugnės (25 m.) jubiliejus. Pirmą liepos penktadienį vykome drauge į gamtą ir atšventėme tris sukaktis. Praleidome porą valandų – kepėme šašlykus.

[[ge:lrytas:lrytas:38255962]]

– Ar jaučiate metų naštą?

– Praėjusį gruodį šuo mane timptelėjo, griuvau ir lūžo keturi šonkauliai. Teko pagulėti ligoninėje, dabar mankštinuosi, kad susigrąžinčiau jėgas, sustiprėčiau.

Tik šita nelaimė mane išmušė iš vėžių, nes netekau ir aštuonių kilogramų svorio. Tokio amžiaus sulaukus labai greitai traukiasi raumenys, apsidairyk, ir liksi skeletas.

Tačiau kraujagyslės stiprios, širdis dirba – nesu ligotas.

[[ge:lrytas:lrytas:38975279]][[ge:lrytas:lrytas:38849988]][[ge:lrytas:lrytas:15957260]][[ge:lrytas:lrytas:25848331]]

– Pagrindinė jūsų darbovietė – Jaunimo teatras, kuriame dirbate iki šiol. Gera sveikata leidžia mėgautis profesija, bet ar niekada nebuvo kilusi mintis išeiti?

– Jaunimo teatre dirbu nuo jo įkūrimo – nuo 1965 metų. Esu etatinis darbuotojas.

Nebuvo minties, kad reikėtų išeiti. Kai normaliai dirbi, visi tampa draugais, nepaisant to, kad keitėsi teatro vadovai, aktorių kartos.

Juk su jaunais kolegomis sujungia spektaklis. Neseniai pasirodė premjera „Keliaujantys“, kuriame daug jaunimo. Aš ten groju gitara, dainuoju savo kūrybos dainą.

– Brandūs aktoriai neretai atsisako vaidinti televizijos serialuose, nes laiko šį žanrą žemesniu už teatrą, kiną. Jūs vaidinote serialuose „Anastasija“, „Nekviesta meilė“ , „Namai, kur širdis“, „Gyvenimo receptai“. Nesate susireikšminęs, išpuikęs?

– Esu iš aktorių šeimos.

Tėvas Vladas Fedotas Sipavičius (1904–1992) ir mama Jadvyga Ramanauskaitė (1920–2013) buvo aktoriai, močiutė Liudvika Sipavičiūtė (1879–1966) buvo dainininkė, mecosopranas, dainavo su Fiodoru Šaliapinu (1873–1938), vienu garsiausių rusų operos solistų.

Iš tėvų paveldėjau teatrinę etiką, todėl man susireikšminimas, išpuikimas atrodo kiek juokingas. Dieve, Dieve, gal jauni aktoriai gerai gyvena, tėvai turtingi.

Aš įgarsinu indiškus serialus, man patinka. Viskas, kas susiję su aktoriaus darbu, man patinka. Kiekviename darbe ieškau galimybės tobulėti.

Nors indų serialai gal primityvoki, atradau panašių sanskrito ir lietuvių kalbų žodžių, nes abi jos priklauso tai pačiai indoeuropiečių šeimai.

Pinigai man svarbu, todėl dirbu teatre, įgarsinu filmus. O dar jei pakviečia pasifilmuoti serialuose, su džiaugsmu einu ne tik dėl uždarbio. Smagu susitikti su kolegomis. Vienas serialas šiek tiek prastesnis, kitas – kiek nors tobulesnis, bet man viskas patinka, nors jaunystėje nenorėjau būti aktoriumi. Norėjau būti archeologu.

– Kodėl juo netapote?

– Mane labai traukė istorija, norėjau studijuoti archeologiją. Stojau į Archeologijos fakultetą Vilniaus universitete ir man pritrūko dviejų balų. Buvo suteikta privilegija tiems, kurie grįžę iš kariuomenės arba dirbę muziejuose, pakakdavo kokią pažymą atnešti. Todėl buvo didelis konkursas ir neįstojau.

Tuomet tėvas sužinojo, kad Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje rengiami trejų metų kultūros namų režisierių kursai ir kaip tik trūksta vyrų. Patarė: „Stok, pasimokysi, o po metų vėl stosi į archeologiją.“ Ir aš įstojau į J.Gruodžio konservatoriją.

Nuo mažens buvau teatre, vykdavau su tėvais į gastroles, tačiau niekada nebuvau užlipęs į sceną. Tačiau aktorystės pasirinkimą nulėmė tai, jog į J.Gruodžio konservatoriją su manimi įstojo ir Antanas Šurna (1940–2014), kuris pavasarį įkalbėjo mane važiuoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Atvažiavome į Vilnių ir abu įstojome mokytis aktorystės. Su A.Šurna buvome draugai iki jo gyvenimo pabaigos.

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Groju gitara, moku griežti smuiku, nes dukra išmokė. Jei matėte Arūno Žebriūno filmą „Riešutų duona“, gerai laikau smuiką, ne medinėmis rankomis.

Dabar negriežiu, nes jau sunku ranką pakelti. O gitara groju kasdien, kad palaikyčiau formą. Turiu savo repertuarą. Taip pat rašau eilėraščius.

– Kokį norą sugalvojote jubiliejaus proga?

– Būti sveikam, padėti savo šeimai.

85 m. aktorius Saulius Sipaitis patyrė skaudžią nelaimę: „Netekau aštuonių kilogramų“