Reaguodami į šiuos nuogąstavimus, specialistai sako, kad būtent fizinės veiklos trūkumas spartina senėjimą ir mažina savarankiškumą, o pratimai su savo kūno svoriu yra privalomi, norint išlaikyti kaulų tvirtumą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kauno sporto klubo „Gym Hub“ asmeninis treneris Rokas Zobarskas sako, kad dažnai tenka išgirsti nuogąstavimus, jog sulaukus garbaus amžiaus sportas darosi pernelyg pavojingas, tad fizinės veiklos vertėtų vengti ir „taupyti jėgas“.
„Iš tiesų būtent fizinio krūvio trūkumas spartina senėjimą ir mažina savarankiškumą. Kartu dažnai sakoma, kad jei jau ryžtamasi sportuoti, privalu rinktis tik labai lengvą veiklą, tarkime, lėtus pasivaikščiojimus. Taip, lengva veikla yra naudinga, bet nedidelis jėgos treniruočių kiekis arba pratimai su savo kūno svoriu yra privalomi, norint išlaikyti kaulų tvirtumą ir raumenų tonusą“, – teigia jis.
Treneris prisimena kartą išgirdęs vieną šeimos narį sakant: „Jeigu visą gyvenimą nesportavau, dabar jau tikrai per vėlu pradėti“. Tačiau sukaupta patirtis rodo priešingai – jo teigimu, dažnu atveju vyresnio amžiaus pradedantieji progresą pastebi greičiau nei jaunesnio amžiaus sportininkai.
„Jei žmogus ilgą laiką nebuvo fiziškai aktyvus, net ir sulaukus šešiasdešimties organizmas vis dar reaguos į naują krūvį kaip tam tikrą stimulą. Pirmiausia suveikia vadinamasis neuromotorinis prisitaikymas – smegenys ir nervų sistema išmoksta geriau „įjungti“ raumenis, todėl sparčiau gėrėja koordinacija ir jėga, net jei patys raumenys nespėjo padidėti“, – dalinasi ekspertas.
Nuo ko pradėti ir ko vengti?
R. Zobarskas sako, kad pirmieji žingsniai sporto pasaulyje turėtų būti lėti ir kruopščiai suplanuoti. Svarbiausia, žinoma – pasikonsultuoti su gydytoju.
„Prieš skubant sudarinėti bet kokias sporto ar mitybos programas, pirmiausiai vertėtų pasitikrinti širdies, kraujospūdžio, sąnarių būklę. Tai nėra koks nors formalumas, kurį kartojame visiems iš eilės – gydytojai suteiks individualių rekomendacijų, kurios padės saugiai treniruotis“, – teigia jis.
Paklaustas, ką reikėtų daryti išklausius gydytojų rekomendacijų ir gavus jų leidimą, treneris atsako, jog vertėtų susidaryti savaitės planą. Rekomenduojama pradėti nuo 2–3 trumpų (20–30 min.) treniruočių per savaitę. Tai galėtų būti plaukimas, važiavimas dviračiu, greitasis ėjimas arba treniruotės su kūno svoriu. Jeigu nesijaučiate pernelyg pavargę, galite palaipsniui didinti treniruočių laiką.
„Labiausiai reikėtų vengti dviejų dalykų: pirmasis – staigus krūvio ar svorio, su kuriuo sportuojama, šuolis. Jeigu nugara ar sąnariai nėra prie to pripratę, tai praktiškai tiesus kelias į traumas. Antras dalykas – vis dar egzistuoja požiūris: „Jei skauda, vadinasi auga“.
Svarbu suprasti, kad nedidelis raumenų skausmas po treniruotės tikrai yra normalu, bet aštrus skausmas, kuris trukdo kasdienėms veikloms – ženklas sustoti“, – perspėja pašnekovas.
Vienodai svarbus ir motyvacinis aspektas. Jeigu pasirinkta fizinė veikla nepatinka, motyvacija greitai krenta, o krentant motyvacijai, dingsta ir noras apskritai sportuoti, sako R. Zobarskas.
„Sulaukus garbaus amžiaus, socialinis sporto aspektas dažnai tampa gerokai svarbesnis nei fizinis. Tyrimai rodo, kad vienišumo jausmas gali turėti panašų neigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai kaip rūkymas.
Tuo tarpu bendra veikla, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai su kaimynais ar lengva mankšta parkelyje, padeda to vienišumo jausmo atsikratyti. Negana to, kai žinote, kad kažkas jūsų laukia treniruotėje, mažiau šansų, kad ją praleisite“, – tikina jis.