Klaipėdos garbės pilietis, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas (88 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Jau nugyventi metai, kurių niekas nepakeis. Netapau nei milijonieriumi, nei prezidentu, bet džiaugiuosi kiekviena gyvenimo pilnatvės akimirka net ir šiais neramiais laikais. Pasiilgstu tik jau iškeliavusių anapilin man brangių žmonių.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:38807984]]

– Jaunimas nesupranta, kaip gyvenome karo metais ir pokariu. Jei išeinant į mokyklą mama įdėdavo juodos duonos riekę, užteptą taukais ir spirgučiais, laukdavau ilgosios pertraukos. Be to, dar reikėjo dalytis su draugais – visi gyvenome daugmaž vienodai.

Nesu išrankus, ką žmona Neringa pagamina, tą ir valgau (pamėginčiau nevalgyti!). Su ja kartu džiaugiamės gyvenimu jau 40 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:38980981]][[ge:lrytas:lrytas:38984051]][[ge:lrytas:lrytas:30870316]][[ge:lrytas:lrytas:35889872]]

– Mėgstamiausias kvapas?

– Beveik nenusakomas žodžiais jūros kvapas, kai bangos maišosi su dangumi. Tik per audras gali jį užuosti. Jūros ošimas, galingi vėjo šuorai žvalina, įkvepia kūrybai, kaip ir šėlstanti stichija.

– Geriausia dovana?

– Turbūt tėvo diržas. Būdamas septintokas sugalvojau nebeiti į mokyklą. Tada ir paragavau beržinės košės (vaiko teisių apsaugos dar nebuvo). Tėvas, pasinaudojęs šia auklėjimo priemone, taip paprotino, kad baigiau mokyklą, įstojau į Vilniaus dailės institutą ir jį baigiau, tapau dailininku marinistu. Šiemet net buvau karūnuotas Klaipėdos garbės piliečiu.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... kurių velnių tada užvertus galvą žiūrėti į dangų. Gyvenkime čia ir džiaukimės rojumi Žemėje. Tačiau ne visi tai supranta, kai kurie sau ir kitiems Žemėje sukuria ne rojų, o tikrą pragarą.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be nakties – gerai neišmiegojęs kalnų nenuversi. Kita vertus, kai kankina nemiga, vartaisi nuo šono ant šono, apninka įvairios mintys, kartais net skaudžios. Vis galvoji, kur paslydai, kur suklydai, ką pasakei arba padarei ne taip. Galiausiai užmiegi supratęs, kad nieko jau nebepakeisi.

[[ge:lrytas:lrytas:39525075]]

– Kaip atsipalaiduojate?

– Jaunystėje daug sportavau: lengvoji atletika, fechtavimas, žaidžiant badmintoną net trūko Achilo sausgyslė. Rusnėje tikriems meistrams užsakiau pagaminti nedidelį kurėną, kurį pavadinau „Kuršiu“. Smagiai buriavau padedant vėjams ir su draugais apiplaukėme visas marias. Teko buriuoti ir sportinėmis jachtomis, keliskart dalyvavau varžybose.

Nuo mokyklos laikų slidinėjau lygumų slidėmis, beveik kasmet važiuodavome į Karpatus, nes kitur tuomet neišleisdavo. Kai atsivėrė sienos, ir su slalomo slidėmis nuvykdavau į Slovakiją, Lenkiją, Prancūziją. Bičiulis medikas Sigitas Kriaučiūnas su šeima mane pasiūlė paslidinėti Italijos Alpėse. Grįžau sveikomis rankomis ir kojomis.

Po to nutapiau paveikslą: kalnai, debesys, automobilis, iš kurio kyšo mano ir bendrakeleivio galvos. Paženklinau jį užrašu: „Basta, užtenka kvailioti.“ Tada buvau 75-erių.

Dabar atsikvepiu su tikraisiais draugais, ypač po gero užkandžio, – traukiame už dūšios griebiančias lietuviškas dainas. Draugai sako, kad neblogai groju lūpine armonikėle.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Velnioniškai sunku išvengti nemalonių jausmų, visiems neįtiksi. Kadaise nutapytą autoportretą pavadinau alegoriškai – „Dirbu prie jūros su žuvėdrų apdergtu petimi“. Bet kai gerai pagalvoji, tenka pripažinti, kad dėl blogos nuotaikos, nemalonių emocijų, nesėkmių kartais ir pats esi šiek tiek kaltas.

[[ge:lrytas:lrytas:39525076]]

– Blogiausias įprotis?

– Daug blogų įpročių jau nusinešė į praeitį nuslinkę metai. Dabar liko tik tingėjimas, pasitikėjimo savimi stoka.

– Ko naujo norėtumėte išmokti?

– To, ko mano amžiuje turbūt jau neįmanoma. Sūnus bandė mane įtraukti į socialinius voratinklius, įrodinėjo, kad ten visa civilizuota žmonija. Atšoviau: „Kada aš dirbsiu prie molberto, jei visą laiką lindėsiu feisbuke?“ Mobiliojo telefono nekeičiu į skaitmeninį – mažiau pagundų prasmegti interneto bedugnėse. Man užtenka ir senovinio, mygtukinio.

Namuose sukuosi kaip ir anksčiau, tapau kiekvieną dieną. Žinoma, dabar jau mažiau sukuriu. Būna ir taip, kad nutapęs paveikslą po mėnesio viską perdarau. Jūros bangos mane maitino – jas tapydamas galėjau gyventi, užauginti vaikus. Ir dabar nebadauju, iš vaikų duonos kol kas neprašau.

– Kokią garsenybę norėtumėte pasikviesti į pasimatymą?

– Ko benorėti – mano studijoje lankėsi prezidentas Algirdas Brazauskas, iškilus verslininkas, kultūros mecenatas Bronislovas Lubys, ne vienas ministras. Svečiavosi ir poetas Justinas Marcinkevičius, padovanojęs kelis tomus savo kūrybos.

Bendraudamas su garsenybėmis akis į akį geriau suvoki, kad visi mes, nepaisant rangų ir postų, esame tik žmonės.

– Jeigu nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Norėčiau tapti tik tuo, kuo esu dabar, aišku, atmetus 30–40 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:39525073]]

– Drąsiausias sprendimas?

– Sprendimas, virtęs staigmena, kai mane, pusamžį vyrą, surado jauna medikė ir padovanojo du sūnus. Iš visų santuokų turiu tris sūnus, dukrą, septynis anūkus.

Su vaikais puikiai sutariu, kaip ir su jų mamomis. Visus myliu, didžiuojuosi, kad jie gyvena Lietuvoje. Nuostabios marčios, geras žentas.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Jis man irgi primena jūrą. Šviesaus atminimo Lietuvos karinių jūrų pajėgų vado, flotilės admirolo Raimundo Baltuškos pakviestas dalyvauti NATO pratybose išraižiau kone visą Baltiją, aplankiau Skandinavijos šalis. Atviroje jūroje netgi buvau persodintas į prancūzų kreiserį.

Gyvenimas karo laivuose kovinės parengties sąlygomis, pažintys su jūrininkais man, marinistui, atvėrė naujas pažinimo erdves.

– Ką visada galima surasti jūsų šaldytuve?

– Nesuku dėl to galvos, šaldytuvas – žmonos valda. Dirbtuvėje pats susirandu tai, kas man labiausiai patinka. Rūkyti lašinukai, ruginė duona – ko daugiau reikia menininkui ir jo draugams?

– Mėgstamiausias posakis?

– Mano motina kilusi iš Darbėnų, o tėvas – iš Radviliškio. Abu augo daugiavaikėse šeimose. Jau sulaukęs garbaus amžiaus tėvukas, paklaustas: „Ar šiandien eisi pas mergas?“, žvaliai išpyškindavo: „Jeigu vėjas smarkiai nepūs.“ Yra ir daugiau šmaikščių žemaitiškų posakių, kurie man patinka.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Knygos, filmai mane labiau žavėdavo anksčiau. Dabar dažniau skaitau istorinę literatūrą. Nesuseksi visų naujienų, visos leidyklų pasiūlos.

Tik žinau, kad niekada nedeginsiu „protingų kvailių“ laužuose nei Salomėjos Nėries, nei Eduardo Mieželaičio, nei Juozo Baltušio knygų. O tiems, kas norėtų sužinoti, kaip manoji karta „statė komunizmą“, patarčiau perskaityti J.Baltušio prisiminimų tritomį „Vietoj dienoraščio“.

Beje, rašytojas testamentu prisakė publikuoti savo prisiminimus tik tuomet, kai po jo mirties praeis ketvirtis amžiaus.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Jaunystėje kvepinausi sovietiniu odekolonu „Troinoj“. Jame nemažai spirito, tad vyrai jį naudojo ne tik asmeninei higienai. Pridovanoja man visokiausių kvepalų, žmona geriau išmano, ko jie verti. Kai išsitepliojęs įvairiais dažais grįžtu iš dirbtuvės, muilas, tualetinis vanduo – geriausi kvepalai.

– Meilė tai...

– ... kilnus, didingas jausmas, širdį raižantis kaip peiliais, daug ką apgavęs jaunystėje, todėl žemaičiai ir dainuoja: „Vo, pasakyk, ar vėl ateisi suklykus pempei on dirvono, aš tau rankelę vėl paduosiu, ėr mūsų meilė bus be monų.“

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Taip, kaip aš vertinu visus tuos, kurių dėka vis dar išliekame lietuviais.

88-erių Klaipėdos garbės pilietis E. Malinauskas: geriausia dovana – tėvo diržas