Garbią alytiškę pasveikino miesto vicemerė Lina Gaidžiūnaitė, perdavusi ir mero Nerijaus Cesiulio sveikinimus.
„Nuoširdžiausiai linkime sveikatos ir kad gyvenimo dienos džiugintų, kad Jus suptų šiluma“, – sakė vicemerė. „Svarbiausia – sveikata“, – jai pritarė Onutė.
Šimtametė pasakoja, kad pas gydytojus lankosi retai: „Kojas skauda, gal dėl to, kad gyvenime daug vaikščiojau.“ Ji vis dar gyvena viena trijų kambarių bute penktame aukšte. „Į lauką dar išeinu, bet sunku užlipti. Pusryčiams geriu arbatą, darau sumuštinį su sūriu – jo man nespėja pirkti, pietums išsiverdu sriubos.“
Ona teigia niekada nenaudojusi jokių kremų – veidą prausia muilu, dažniausiai ūkiniu. Alytuje gyvena jau daugiau nei pusšimtį metų – nuo 1970-ųjų, kai su vyru gavo kooperatinį butą.
Gimusi Krikštonių kaime (Lazdijų r.), Ona mena laimingą vaikystę ir tėvus, kurie buvo grįžę iš Amerikos. 1946-aisiais šeima buvo ištremta į Sibirą, o sugrįžę tėvai nugyveno gražų amžių – mama sulaukė 80, tėtis – 90 metų.
Baigusi Alytaus mokytojų seminariją, Ona prisimena, kad jai dėstė Adolfas Ramanauskas-Vanagas: „Buvo labai patriotiškas, bet širdį jau buvo atidavęs Birutei.“
Per 34 pedagoginio darbo metus Ona mokė pradinukus įvairiose vietose – nuo Rumšiškių iki Vilkaviškio. Čia sutiko ir savo vyrą Vytautą, taip pat mokytoją. „Neramūs laikai buvo, bet jaunystėje visur buvo gera. Po pamokų su mokiniais žaisdavome „skiniuką“ – buvome suaugę, bet vaikiški“, – šypsosi ji.
Šiandien šimtametė džiaugiasi didele šeima – dviem vaikais, keturiais anūkais, penkiais proanūkiais ir dviem proproanūkiais. „Laikas greitai praeina. Tėtis sakydavo: pragyvenau 90 metų, bet atrodo, kad tik vakar gimiau. Dabar ir man taip atrodo“, – sako Ona Juodzevičienė.
Šaltinis: Alytaus miesto savivaldybė