Iškilus muzikas V.Žvirblis, versdamas atgal gyvenimo puslapius, gali drąsiai pasakyti: „Gyvenau ryškiai, produktyviai ir turiningai.“

Vienus žmones jis kantriai vedė profesiniu keliu, kitiems amžiams įskiepijo meilę muzikai ir dainai.

Daug žmonių dėkingi maestro už gilų pėdsaką jų pasaulėžiūroje, žmogiškumo sampratoje, muzikos skonio formavimą. Muziko palikimas atsispindi ne tik jo mokinių kūryboje, bet ir šeimos tąsoje.

Vilniaus rotušėje vykusiame koncerte, skirtame V.Žvirblio 95-mečiui, fortepijonu grojo jo duktė pianistė Aleksandra Žvirblytė su saksofonininku Petru Vyšniausku, anūkas pianistas Paulius Anderssonas.

[[ge:lrytas:lrytas:36074659]]

Kai pasikalbėti su jubiliatu įsitaisėme jo namų svetainėje, kurioje išsitenka fortepijonas ir pianinas, kompaniją mums palaikė ir V.Žvirblio žmona garsi pianistė profesorė Veronika Vitaitė (86 m.). Šių muzikų pora per gyvenimą koja kojon žengia daugiau kaip 60 metų.

– Ar tiesa, kad trokšdamas pažinti muziko kelią pats pasigaminote fisharmoniją ir išmokote ja groti?

[[ge:lrytas:lrytas:39740333]][[ge:lrytas:lrytas:39473853]][[ge:lrytas:lrytas:38984232]][[ge:lrytas:lrytas:38137639]]

– Gyvenome Linkuvoje. Mano tėvelis buvo nagingas žmogus, pats pasigamino radiją. Bet daugiausia buvo žinomas kaip laikrodininkas – žmonės jam nešdavo neveikiančius stalinius, rankinius ar sieninius laikrodžius, o jis prikeldavo juos naujam gyvenimui.

Mums, septyniems vaikams, iš pradžių duodavo tuos laikrodžius išvalyti, o ilgainiui parodė, kaip koks mechanizmas veikia. Man viskas greitai tapdavo aišku. Pasakydavo ir padarydavau. Net negaliu prisiminti, kad buvau specialiai mokomas meistrauti, viskas pavykdavo tarsi savaime.

Nebuvau lankęs muzikos mokyklos, bet nuo pirmų klasių norėjau groti. Tik nebuvo kuo, nes šeima buvo didelė, pinigų trūko. Tarp artimųjų nebuvo muzikantų, tik mama, religinga moteris, buvo žinoma apylinkėse giedotoja.

Kartą brolis iš kažkur atvežė atskiras fisharmonijos – klavišinio, laisvo liežuvėlio instrumento, primenančio vargonėlius, – dalis. Per du mėnesius pasidariau viską, ko trūko: dideles dumples, šonus, dangtį. Jau buvau baigęs mokyklą, man buvo apie 20 metų.

Natas pažinojau iš vidurinės mokyklos, tik tiek. Linkuvos bažnyčios vargonininkas Petras Garšva man paaiškino, kaip fisharmonija veikia, kokios yra tonacijos, natos, ir viskas. Iš pradžių grodavau iš klausos, bet greitai išmokau ir iš natų.

Kadangi fisharmonija panaši į vargonus, paprašiau P.Garšvos, kad man leistų vargonuoti bažnyčioje. Grodavau per ankstyvąsias rytines mišias, tada eidavau į darbą. Baigęs mokyklą 1950–1952 metais dirbau Linkuvos rajono Finansų skyriaus kasininku – buhalteriu ir vyriausiuoju buhalteriu.

Dažnai grodavau ir per vakarines pamaldas. Nuo vaikystės tarnavau bažnyčioje, todėl visas giesmes mokėjau atmintinai.

Dvejus metus derinau buhalterio darbą su vargonavimu bažnyčioje.

Buhalterija nebuvo mano pašaukimas. Mokykloje sekėsi matematika, fizika, tad kartą, kai vyriausiasis buhalteris neatėjo į darbą ir nebuvo galima išmokėti darbuotojams algų, manęs paprašė, kad jį pavaduočiau. Greitai susigaudžiau ir gavau darbą.

Dar gyvenau Linkuvoje, kai sužinojau, kad kito miestelio klebonas parduoda fortepijoną.

Nuvažiavęs pamačiau, kad jis pavirtęs šiukšlynu, – pelės gerokai buvo pasidarbavusios. Bet tai manęs neišgąsdino, žinojau, kad trūkstamus plaktukėlius pasigaminsiu, pats skambesį tinkamai suderinsiu.

Įsidėjau pirkinį į vežimą ir parsivežiau namo. Derinau jį iš klausos pasiėmęs sieninio laikrodžio raktą. Fortepijonas išsiteko, tėvų namas buvo didelis, dviejų galų. Išmokau groti, apsilankydavo ir muzikuojantys kaimynai. Buvau nusipirkęs natų rinkinį su Johanno Strausso valsais.

Namiškiams tas fortepijonas nei kliuvo, nei džiūgauti vertė – visi buvo užsiėmę savais reikalais.

[[ge:lrytas:lrytas:40249042]]

– Tie instrumentai tapo postūmiu siekti muzikos mokslų?

– Mokyklos muzikos mokytojo ir linkuvių muzikantų – violončelininko Juozo Čepinskio bei smuikininko, dirigento Stanislovo Čepinskio paskatintas 1952 metais įstojau į chorinį dirigavimą tuometėje Šiaulių muzikos mokykloje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija).

Kai mokyklos vadovai sužinojo, kad esu dirbęs buhalteriu, po paskaitų ten ėmiau dirbti.

Prisimenu, kaip eidavau iš bendrabučio į mokyklą, – kvartalas buvo vieni griuvėsiai, nes per karą Šiauliai buvo stipriai subombarduoti.

– Ar lengvai sekėsi pajusti muzikos grožį?

– Greitai supratau, kad galiu tapti muzikantu, bet nebūsiu išskirtinis, nes muzikos kelią pasirinkau būdamas jau apie 20 metų, todėl ir rinkausi chorinį dirigavimą.

– Likimas lėmė jums dirbti su įvairiais chorais.

– Sovietmečiu daugelis įmonių turėjo darbuotojų chorus, ansamblius. Mokydamasis ketvirtame kurse pradėjau dirbti su Šiaulių dviračių gamyklos choru. Žmonės vakarais po darbo susirinkdavo padainuoti.

Baigęs Šiaulių muzikos mokyklą dirigavimo studijas 1956–1961 metais tęsiau tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėstytojo Juozo Karoso klasėje).

Studijuodamas vadovavau Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumo vyrų chorui ir vokaliniam-instrumentiniam ansambliui, dėsčiau kultūros ir švietimo technikume.

Po studijų grįžau į Šiaulius ir 1961–1973 metais buvau choro dirigavimo bei kitų disciplinų dėstytojas, keletą metų dirbau direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams ir buvau teorinių disciplinų metodinės komisijos pirmininkas.

Tuo pat metu vadovavau „Elnio“ kombinato mišriajam ir vyrų chorams bei dainų ir šokių ansambliui, medicinos darbuotojų moterų chorui, kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansambliui „Jovaras“ ir kitiems meno mėgėjų kolektyvams.

Prieš karjeros Šiauliuose pabaigą dirigavau Šiaulių rajono Pranės Jankutės kolūkio chorui.

Pirmą kartą į salę atėjo trys ar keturi žmonės. Galvojau, na, kaip dabar sulipdyti chorą? Nežinau, ar dėl mano užsispyrimo, ar dėl tinkamo bendravimo žmonių vis daugėjo.

Ateidavo jie apsirengę darbiniais drabužiais, ką tik kasę burokus, bulves, išlipę iš traktoriaus ar šėrę gyvulius. Man irgi tekdavo įveikti netrumpą kelio atkarpą pėsčiomis per geležinkelį – patamsyje ateini, patamsyje išeini ir taikai, kad neįmerktum kojų į balą. O pavasarį surengėme gražų festivalį. Bet netrukus turėjau kraustytis į Vilnių ir vietoj savęs chorui parekomendavau mokinę.

[[ge:lrytas:lrytas:40248937]]

– Kodėl žmonės po nelengvų darbų, turintys šeimas dar norėdavo dainuoti?

– Manau, kad daug kas norėdavo atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, pailsėti, kai kuriems jausmus gal sužadindavo ir muzikos grožis, noras pasirodyti scenoje.

Aš turėjau neprastą balsą ir daug ką demonstruodavau grodamas, choristus reikėjo daug dalykų išmokyti, netgi kaip tinkamai išsižioti. Pertraukų metu su jais pasikalbėdavau kaip lygus su lygiais. Matydavau, kad jiems patinka tiek procesas, tiek rezultatas. Jie užsikabindavo ir lankydavo.

– Kokių nuotykių turėjote su chorais?

– Kartą manęs paprašė: „Gelbėk, nėra kam važiuoti su miesto liaudies ansambliu „Jovaras“ į Panevėžį koncertuoti.“ Ansamblyje nedirbau, bet sutikau.

Koncertas praėjo sklandžiai, ir likau dirbti su tuo kolektyvu. Kai pradėjau dirbti su televizorių gamyklos „Tauras“ vyrų choru, atėjo šešiese, bet kaskart prisijungdavo vis nauji veidai. Galiausiai susibūrė tikras choras. Aš neretai buvau tarsi chorų greitoji pagalba. Manęs prašydavo pavaduoti, padėti ir nebepaleisdavo. Šešias dienas per savaitę pirmoje dienos pusėje dirbau vardą pakeitusiame Šiaulių muzikos technikume, paskui laukdavo kokie trys chorai.

Vienu metu grįžęs iš repeticijos pajutau, kaip susvaigo galva.

Dabar svarstyčiau, ar verta tokį krūvį užsimesti ant pečių. Namuose juk dar laukdavo šeima.

Kai važiuodavome į koncertus, dainų šventes, kartais kaip akompaniatorė vykdavo ir mano žmona pianistė V.Vitaitė.

– Ar buvote griežtas choro vadovas, chorinio dirigavimo pedagogas?

– Niekada nesu pakėlęs balso. Neįkalbinėjau lankyti choro, o jeigu žmogus norėdavo dainuoti, nors neturėjo puikaus balso, visas problemas sprendžiau paprastai – jeigu mėgsta ir nori, viskas pavyks.

[[ge:lrytas:lrytas:40249030]]

– Su būsima žmona susipažinote ir vienas kitą pamilote dirbdami Šiaulių muzikos technikume. Čia kartu dirbote nuo 1961 iki 1973 metų. Kodėl nutarėte išvykti į Vilnių?

– Su Veronika susipažinau, kai ji, baigusi tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) atvyko pagal paskyrimą į Šiaulius. Tarp mūsų – devynerių metų skirtumas, bet bendravimui tai netrukdė. Mažiau nei po metų susituokėme, vėliau susilaukėme dukters Aleksandros.

Darbas abiem sekėsi, bet žmona gavo pasiūlymą Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete eiti katedros vedėjo pareigas, Klaipėdoje buvo pažadėtas erdvus butas per du aukštus. Džiaugėmės, kad gyvensime prie jūros.

Apie persikėlimą papasakojome šeimos draugei pianistei profesorei Olgai Štenberg. Ji griežtai nukirto, kad nevažiuosime į jokią Klaipėdą, kad mūsų dukrai Aleksandrai reikia mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

O.Štenberg dažnai atvažiuodavo į Šiaulius, konsultuodavo pedagogus ir apsistodavo pas mus. Kartą profesorė buvo nepaprastai sujaudinta, kai išvydo prie fortepijono šešiametę Aleksandrą, viena ranka grojančią liaudies dainą, o kita – kitą dainą.

Aleksandra nuo mažų dienų pasižymėjo absoliučia klausa. Kartą, kai jai buvo dveji metai, svečiuose lankėsi jos penkiametė pusseserė Viktorija. Ji priėjo prie fortepijono ir pradėjo groti juodais klavišais. Iš klausos galima atskirti, kada skamba juodi, o kada balti klavišai. Ant sofos sėdinti Aleksandra, nematydama, ką pusseserė daro, pasakė: „Ir aš moku groti juodais klavišais.“

Mes visi nustebome. Liepėme vaikui nusisukti, o patys paliesdavome tai baltą, tai juodą klavišą. Ir ji nė karto nesuklydo. Tad kai O.Štenberg pasakė, kad dėl dukters turime važiuoti į Vilnių, greitai apsisprendėme ir 1973 metais išvykome į sostinę.

– Ar nebuvo sunku tarsi viską pradėti iš naujo?

– Tapo ramu dėl Aleksandros. Veronika pradėjo dirbti Konservatorijoje fortepijono dėstytoja, vėliau docente, Pedagogikos katedros vedėja, galiausiai 25 metus Fortepijono katedros vedėja, profesore, dėstė M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

Aš gavau choro dirigavimo dėstytojo vietą tuometėje Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), 1975–1993 metais buvau choro dirigavimo metodinės komisijos pirmininku, 1988–1992 metais choro dirigavimą dėsčiau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Pasisekė išugdyti visą būrį jaunųjų chorvedžių, kai kurie mano mokiniai yra žinomi dirigentai ir pedagogai, tarp jų Martynas Staškus, Dainius Stumbras. Vadovavau Vilniaus medicinos darbuotojų ansambliui „Rūta“, su juo koncertavome Lietuvoje ir užsienyje.

Turėjau garbę būti respublikinių dainų švenčių konsultantu, chorų sąskrydžių ir konkursų žiuri nariu, tokiu būdu prisidėdamas prie vienos svarbiausių Lietuvos kultūros tradicijų – Dainų švenčių – gyvavimo. Aktyviai dirbau iki 70 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:40248870]]

– Ar jums labiau patiko ugdyti chorvedžius, ar pačiam juo būti?

– Man sekėsi pedagoginis darbas, mėgau taikyti naujoves. Manau, kad didelė laimė, kai vaikas turi galimybę mokytis pas įžvalgų pedagogą. Tad norėdamas pateisinti pedagogo vardą privalai mokytis visą gyvenimą.

– Ar namuose dažnai skambėdavo muzika?

– Visada buvo daug fortepijoninės muzikos. Grodavo Veronika, Aleksandra, Paulius, lankydavosi mokiniai. Jeigu reikėdavo, mokiniai pas Veroniką groti ateidavo ir savaitgaliais. Šiauliuose turėjome daug muzikantų draugų, rengdavome muzikinius vakarėlius su dainomis ir šokiais.

Dievas mums su žmona padovanojo ilgą gyvenimą. Sunkiau vaikštome, yra šiek tiek sveikatos problemų, bet, nepaisant to, kiekvienas iš mudviejų stengiamės kuo nors užsiimti. Aš daug laiko praleidžiu prie televizoriaus. Man labai patinka sporto rungtynės, aistringai sergu, paskui skundžiuosi, kad prastai miegojau.

Per pusryčius Veronikai papasakoju visas vakarykštes naujienas.

Taip pat žiūriu „Mezzo“ muzikos kanalą, klausausi įvairios klasikinės muzikos, stebiu dirigentus, analizuoju atlikimą.

– Matyti, kad jūsų santykiai su žmona šilti, gražūs. Ar dažnai dovanodavote mylimai moteriai gėlių?

– Nedovanodavau, nes Linkuvoje tėvų šeimoje tokių tradicijų nebuvo. Iki šiol šeimoje niekada nešvenčiame nei gimtadienių, nei vardadienių. Būdavo ir yra tik Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos.

Dėmesį, meilę ir rūpestį šeimoje aš rodydavau ne gėlėmis. Veronikai tekdavo daug koncertuoti, mokytis, laukdavo gastrolės ir užsienyje, bet ji galėdavo ramia širdimi bet kur išvykti.

Moku skaniai maistą gaminti, galiu bet ką suremontuoti, sodo namelį esu pastatęs, automobilį visada tik pats taisydavau, dukrai kasas be vargo galėdavau supinti, skalbdavau, lygindavau drabužius.

Rimtesnius patiekalus, net tortą „Napoleonas“ kartu su žmona gamindavome. Dabar viską tik dviese gaminame. Atsikėlę iš ryto sugalvojame, kas bus pietums, vienas pjausto daržoves, kitas ką nors maišo. Vienu žodžiu, virtuvėje sukūrėme ansamblį.

Kai Veronika išvažiavo metams stažuotis į Vieną, Aleksandrai buvo vienuolika ar dvylika metų. Pabuvome su dukra be vargo. Dar turiu polinkį į mediciną. Aleksandra vienu metu susirgo, pakilo aukšta temperatūra, pats virinau švirkštus, leidau paskirtus vaistus. Greitai vaikas pasveiko.

Jeigu kildavo noras pabarti, turėdavau savyje išminties šiek tiek išlaukti. Viskas nurimsta ir nesinori rodyti pykčio.

[[ge:lrytas:lrytas:40249034]]

– Ar neapgailestaujate, kad nuo mažens neturėjote galimybių mokytis muzikos, gal būtumėte itin virtuoziškai įvaldęs kokį nors instrumentą?

– Neverta apie tai galvoti, vis tiek kitaip nebus. Galbūt su mielu noru būčiau tapęs gydytoju. Nuo mažens patikdavo žaizdas aprišti, tvarstyti, o vaistų galiu bet kam suleisti, netgi sau. Ir be diplomo visus šeimos narius gydžiau. Žmona sako, kad mano rankose labai gera energetika, – kai patrinu skaudamą vietą, pasidaro geriau.

Dabar, kai klausausi muzikos, daug mąstau.

Padariau išvadą, kad kadaise nemokėjau klausytis. Visi mes žiūrime, bet ne visi matome, visi klausomės, bet ne visi girdime. Muzikos menas – labai sudėtingas dalykas, kad išmoktum klausyti taip, kaip reikia.

Tarp to, kaip klausosi eilinis žmogus, ir to, kaip klausosi muzikantas, – ištisi kilometrai. Muzikantas muzikoje ne tik girdi skambesį, bet ir mato spalvą, skonį, gali pasakyti, kaip tas ar anas akordas kvepia.

Mano laikais nebuvo mokytojų, kurie būtų galėję išlavinti manyje muzikinį girdėjimą.

– Turite tiek daug nuotraukų, kad dalį laikote lagaminuose. Ar pavartote jas, ar mėgstate nukeliauti į prisiminimus? Juk pergyvenote šitiek santvarkų, pradedant nuo Antano Smetonos laikų.

– Iš septynių šeimos vaikų likome keturiese: be manęs, dar yra vyriausias brolis Pranas, kuriam jau 97 metai, 88 metų brolis Stasys ir 78 metų sesuo Zita.

Kartais su vienu ar kitu pasikalbu telefonu. Puikiai prisimenu nepriklausomos Lietuvos laikus. Linkuvoje yra sena, 1593 metais statyta Švč.Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Liepos viduryje joje vykdavo garsūs Škaplierinės atlaidai.

Vaikai jų itin laukdavo, nes atvažiuodavo trys cirkai su akrobatais, žvėrinčiumi. Vykdavo didžiulė mugė, kiemai būdavo sausakimšai užstatyti arklių traukiamais vežimais – į svečius suvažiuodavo giminės iš aplinkinių vietovių.

Bažnyčioje vykdavo šventinės pamaldos, aikštėje – Lietuvos karininkų paradai, visi pasitempę, puošnūs, pasikabinę kardus prie šono jodavo ant žirgų.

Giminaičių susirinkdavo pilni namai, netrūko vaišių. Mano baba ant aukšto turėjo pasidėjusi karstą, norėjo būti pasiruošusi mirčiai. Tėvelio giminėje buvo daug auksarankių, tai kažkas jai tą karstą pagamino. Kai suvažiuodavo giminės ir trūkdavo vietos nakvynei, baba lipdavo ant aukšto ir guldavosi į karstą sakydama, kad vis tiek teks jame gulėti.

Baba buvo labai įdomi, mėgdavo mums, vaikams, pasakoti baisias istorijas. Kalbėdavo ir apie praeitį. Man buvo 10 metų, o baba prisimindavo baudžiavą ir 1863–1864 metų sukilimą.

Mano tėvelis gimė 1883 metais, tarnavo rusų caro kariuomenėje. Aš per juos pasiekiu XIX amžių, paskui savo akimis mačiau laisvą Lietuvą, rusų okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, vėl rusų okupaciją ir pagaliau vėl laisvą Lietuvą XXI amžiuje. Tikrai kažkoks stebuklas.

95-erių dirigentas Vytautas Žvirblis žmonai nedovanoja gėlių: „Niekada nešvenčiame nei gimtadienių, nei vardadienių“