Klaipėdos garbės pilietis, japonų kalbos ir kultūros centro „Seito San“ vadovas Sigitas Benediktas Jurčys (72 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Kartais užtenka pamatyti, kaip kamanė ilsisi ant levandos žiedo. Tada supranti: viskas jau vyksta. Ir tai – kvietimas gyventi.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:313366]]

– Kalbėkite tyliai. Mes gyvename pasaulyje, kur visi klykia.

Tylą atpažįstu kaip seną draugą.

[[ge:lrytas:lrytas:39473853]][[ge:lrytas:lrytas:38984232]][[ge:lrytas:lrytas:38324494]][[ge:lrytas:lrytas:38051739]]

– Koks patinka patiekalas?

– Tas, kurį valgau ne vienas, nes pats skaniausias produktas – bendrystė. Tą patį galiu pasakyti ir apie vyną!

– Mėgstamiausias kvapas?

– Senos medinės bažnyčios per vidudienio maldą.

Ir smilkalai, kurie primena, kad ir kvapai gali įkvėpti.

– Geriausia gauta dovana?

– Atleidimas – ne medalio vertas poelgis, o durys, kurių ilgai nedrįsti atverti. Ir kai pagaliau atleidi sau, išeini į pasaulį basas, bet lengvas.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis visai ne ten, kur manėme. Ir turbūt labai panašus į mano močiutės Valerijos daržą Auksodžio kaime – tik be uodų.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be dėkingumo. Nes dėkingumas – ne už tai, kas gera, o už tai, kas yra. Kai gali padėkoti net už tuštumą – tada ji pavirsta pilnatve. Nes kai nesi dėkingas, net stebuklai atrodo kaip triukšmas. Dėkingumas – tylus „amen“ kiekvienam įkvėpimui.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Stebiu, kaip arbatos lapeliai skęsta puodelyje.

Tai labai primena gyvenimą: iš pradžių plūduriuoji, tada grimzti, o galiausiai išskleidi skonį. Ir jeigu dar kas nors paklausia, ką darau, atsakau: „Meditaciją su „Sakura-cha“ – vyšnių žiedų arbata.“

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Geriau ne kovoti, o leisti joms būti. Sušlapti kaip per lietų be skėčio, bet su pasitikėjimu, kad išdžiūsiu.

– Blogiausias įprotis?

– Kartais bandau pataisyti santykius tarp žmonių lyg daiktus ir pamirštu, kad kai kas tiesiog yra kreiva...

Taip ir turi būti. Pavyzdžiui, bananas. Juokauju...

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Norėčiau išmokti nesiekti tobulumo. Jis kvepia manekenais vitrinose – gražu, bet be gyvybės.

O tikrumas kvepia taip, kaip žemė po lietaus: truputį netvarkingai, bet tikrai.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Pranciškų Asyžietį. Jis – mano šventasis. Norėčiau su juo pavalgyti paprastos sriubos ir paklausyti jo pokalbio su paukščiais. Ir, jeigu tik būtų įmanoma, norėčiau prie stalo pasodinti ir Nakatą – tą Haruki Murakami knygos „Kafka pakrantėje“ herojų, kuris moka kalbėtis su katėmis.

Vienas bendrauja su gyvūnais per Dievo artumą, kitas – per gyvenimo paslaptį.

O aš sėdėčiau tarp jų su šaukštu sriubos rankoje, klausyčiausi ir galvočiau: tylos kalba – ta pati visose pasaulio religijose.

Ją, pasirodo, puikiai supranta ir katės, ir šventieji.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Tyru upeliu. Be vardo, pareigų, bet visada tekančiu – per akmenis, tylą, širdis. Ir visada į vandenyną...

– Drąsiausias sprendimas?

– Išlipti iš savo paties gyvenimo scenarijaus – be plano B, be garantijų. Tiesiog pasakyti: „Ačiū, daugiau nevaidinsiu to, ko nebejaučiu.“ Ir tada stebėtis, kaip Dievas manyje nesudega, kaip meilė manyje liepsnoja.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Kartą Tadžikijos arbatinėje pasakiau musulmonams: „Viešpats su jumis.“ Jie nusišypsojo taip, tarsi tą akimirką danguje niekas nebūtų svetimas. Tas momentas iki šiol manyje – kaip arbatos kvapas po maldos.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Esu vegetaras, tad tikrai rasite salotų, kurios vis dar tiki, kad šįkart jų neišmesiu. Ir kažkur kamputyje – citriną, kuri gyvena ilgiau nei kai kurios mano idėjos.

– Mėgstamiausias posakis?

– Kai viskas griūva, pasidaryk arbatos. Griuvėsiai niekur nepabėgs. Kai nežinai, kur eiti, eik į gylį.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Amerikiečių filmas „Praėję gyvenimai“ („Past Lives“, režisierė Celine Song, 2023 m.), nes kartais gyvenimas – tai ilgas atsisveikinimas su tuo, kuo būtume galėję būti.

Kartais jis ne atima, o subtiliai perrašo mūsų galimybes – tyliai, be dramatizmo.

Ir kai pagaliau išmoksti atsisveikinti su tuo, kuo būtum galėjęs būti, tampi artimesnis tam, kas esi iš tiesų.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Šypseną. Ji tinka visiems metų laikams ir dar niekam nesukėlė alergijos.

– Meilė – tai...

– ... kai tylėjimas su kitu žmogumi skamba geriau nei gražiausias korėjiečių kompozitoriaus ir pianisto Lee Ru-mos, geriau žinomo sceniniu Yirumos vardu, kūrinys „Kiss the Rain“. O jei jau prireikia žodžių – tai jie ne skaudina, o išlaisvina. Tarsi atsidarytum langą į pavasarį ir staiga kambaryje – mažas vidinis „taip“.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Tegul prisimena mane ne už šildančius žodžius, o už tylą, kuri gydė. Viltis juk kalba širdžių balsu – tyliai, bet ilgam. Gal todėl ji ir išlieka.

Klaipėdos garbės pilietis Sigitas Benediktas Jurčys: „Kai viskas griūva, pasidaryk arbatos“