Garsiausius krepšininkus pažinęs legendinis masažuotojas Juozas Petkevičius atšventė 80 metų jubiliejų.

– Kovo 20-ąją visi jus sveikino 80-mečio proga, bet internete galima rasti informacijos, kad gimėte balandžio 8-ąją. Ar ne per anksti Lietuva jus pasveikino? Kodėl minimos dvi skirtingos jūsų gimimo datos?

– Pasveikino tikrai laiku, pasaulį išvydau Papiškių kaime, Molėtų rajone, 1946 metų kovo 20 dieną. Gimiau namuose, gimdymą priėmė močiutė, bet kol tėtis nuėjo manęs užregistruoti, jau buvo balandžio 8-oji.

Vėliau norėjau pakeisti dokumentus ir parašyti tikrąją gimimo datą, bet tais laikais niekas neleido, todėl dokumentuose liko senoji, o gimtadienį švenčiu tą dieną, kai gimiau.

[[ge:lrytas:lrytas:181232]]

Mane net pavadino Juozu, nes kovo 19-ąją švenčiamos Juozinės, tai buvo sesers sumanymas. Sakė, jeigu atsinešė tokį vardą, tai ir palikime.

– Kaip atšventėte jubiliejų?

[[ge:lrytas:lrytas:36146526]][[ge:lrytas:lrytas:40960575]][[ge:lrytas:lrytas:40479176]][[ge:lrytas:lrytas:1163661]][[ge:lrytas:lrytas:906096]]

– Buvau be galo nustebintas. Nemaniau, kad taip švęsiu.

Žmona Vilija ir vaikai padarė siurprizą – nuvežė mane į sodybą, kur buvo susirinkę visi artimiausi draugai ir giminaičiai, net tie, apie kuriuos maniau, kad negalės atvykti.

Paskui Lietuvos krepšinio federacija surengė gražią šventę Kaune esančiuose „Krepšinio namuose“. Buvau be galo sujaudintas tokio dėmesio. Sulaukiau labai daug ir draugų, ir krepšininkų sveikinimų telefonu bei trumposiomis žinutėmis. Jų gavau tiek daug, kad tik dabar baigiu atsakinėti.

Prisipažinsiu, laukiau aštuoniasdešimtmečio lyg Kalėdų ar Velykų, nes galvojau: užtenka būti 78-erių ar 79-erių. 80 metų skamba kur kas rimčiau.

– Smagu, kad šeima surengė malonų netikėtumą. Apie jūsų šeimyną pastaruoju metu mažai girdėti, tik dukra Miglė (45 m.) kartais pašmėžuoja viešumoje. O kaip laikosi žmona Vilija (74 m.)?

– Vilija laikosi puikiai, labai gražiai sugyvename, jau 54 metus esame susituokę, o prieš tai dar penkerius draugavome. Viešumos ji nemėgsta.

Kai patekau į krepšinio pasaulį, iš pradžių ji vaikščiojo su manimi į renginius ar vakarėlius, bet po kurio laiko nusprendė nebesilankyti, nes nuėjęs į kokį krepšininkų susitikimą negalėjau skirti žmonai daug dėmesio, man vis reikia tai su vienu pabendrauti, tai su kitu, aplink visi draugai, norisi apsikabinti, praleisti laiką.

Vilija tarsi likdavo viena ir jausdavosi nejaukiai, todėl kartą pasakė, kad geriau jaučiasi namuose.

Mūsų kompanija – vien sportininkai, mes turime daug bendrų temų, kurias norime aptarti, juokelių, o mūsų antrosios pusės lieka šiek tiek nuskriaustos. Jos, aišku, yra didvyrės, gaila, kad taip susiklosto.

[[ge:lrytas:lrytas:42085211]]

– Pavadinote žmoną didvyre. Vyrai retai taip atsiliepia apie sutuoktines.

– O kaip kitaip! Žinoma, kad didvyrė. Aš dažnai nebūdavau namuose, vis kur nors išvažiuodavau, o ji vaikus augino. Kartais pasiimdavau dukrą ir sūnų į stovyklas, bet tai smulkmena, palyginti su žmonos įnašu į vaikų auginimą ir auklėjimą. Ji visa tai nešė ant savo pečių, esu jai labai dėkingas.

Dabar rūpesčių nedaug, vaikai užaugę, dabar jie mumis rūpinasi, o mes tik gyvename ir džiaugiamės.

– Mažoji Miglė buvo pirmas žmogus, ant kurio išbandėte ir tobulinote savo, kaip masažuotojo, įgūdžius?

– Taip, tai nutiko, kai nusprendžiau mesti darbą. Tuo metu dirbau prekybos bazės Transporto ekspedicijos skyriaus viršininku, bet išėjau – ten reikėjo girtuokliauti kiekvieną dieną.

Kad būtų tinkamai užpildyti vagonų sudėties dokumentai, reikėjo nešti alkoholį už tai atsakingiems darbuotojams ir su jais vaišintis.

Man tai buvo atgrasu. Bet tais laikais taip jau buvo, todėl priėmiau į darbą pavaduotoją, tokį drūtą vyruką, kuris važiuodavo vietoj manęs ir viską sutvarkydavo. Ne visiems tai tiko, norėjo, kad viršininkas atvažiuotų, todėl nusprendžiau išeiti.

Tuo laiku kaip tik gimė Miglė, ir aš bandydavau ant jos atkartoti knygoje matytus masažo judesius. Po kurio laiko ji net nebeužmigdavo be mano masažo.

Padirbėjus kurį laiką su irkluotojais, paskui Kauno klinikose mane likimas 1985 metais atvedė į „Žalgirį“, nes Arvydas Sabonis (61 m.) turėjo problemų dėl Achilo sausgyslių. Mane pakvietė jam padėti, ir aš mielai sutikau.

Ar vis dar dirbu su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine? Taip, dirbu techniniu vadybininku. Kokios mano pareigos? Esu tauškalas, tai yra žmogus, atsakingas už gerus ryšius tarp trenerių ir žaidėjų.

[[ge:lrytas:lrytas:42085423]]

– Dukra pasirinko jūsų profesiją – tapo masažuotoja, net kurį laiką masažavo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėjas. Ar ji ir toliau seka jūsų pėdomis?

– Ne, ji nebedirba masažuotoja. Miglė įkūrė savo paramos ir labdaros fondą ESU, skirtą padėti onkologinėmis ligomis sergančių vaikučių šeimoms. Fondas rūpinasi tų šeimų emocine sveikata ir organizuoja įvairius mokymus bei paramą. Ji be galo atsidavusi šiai veiklai, tiksliau tariant, šeimoms ir vaikučiams, sergantiems vėžiu.

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad jai puikiai sekasi ir ji rado savo tikrąjį kelią. Gimus trečiam vaikui, dukrai, Miglė krepšinio pasaulį nusprendė palikti galutinai.

– Kaip Miglė, pati augindama 3 atžalas, dar spėja pasirūpinti į ligos pančius patekusiais vaikais ir jų šeimomis?

– Ji labai energinga, turi didelę širdį, negali praeiti pro kenčiančius žmones. Ir visada randa laiko savo mažajai Gretai (6 m.), vyresniajai Nidai (19 m.), kuri mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, bei Kiprui (24 m.), darančiam puikią karjerą viename Lietuvos bankų.

– Niekur negirdėti ir nematyti jūsų sūnaus Vaido (52 m.). Kuo jis užsiima?

– Vaidas dirbo gaisrininku, pasiekęs majoro laipsnį išėjo į pensiją ir dabar užsiima menu – yra puikus kalvis. Kala nuostabaus grožio dirbinius, organizuoja parodas.

Kad jis bus kalvis, buvo galima nuspėti dar vaikystėje, nes mėgo pradžiuginti mus iškaltais kūriniais.

Turi dukrą Lukreciją, kuri dirba kosmetologe.

[[ge:lrytas:lrytas:42085187]]

– Vaikai ir anūkai puikiai skinasi kelią į priekį, todėl jūs su Vilija radote savo ramybės uostą Palangoje. Ar galima jus pavadinti palangiškiu? Ar apsistojote čia visam laikui?

– Galima taip sakyti, nes čia turime įsigiję dviejų kambarių butą, taip pat Palangoje turiu darbą. Esu sportinio masažo mokytojas Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Į Kauną nuvažiuoju ne taip ir dažnai, tik aplankyti anūkės, nes visi kiti anūkai gyvena Vilniuje. Turime Kaune namą – ten gyvena Miglė su dukra Greta.

– Ar patinka jums Palangoje?

– Be galo! Čia labai gera. Vasarą būna daug žmonių, bet aš tą laiką praleidžiu su rinktine. O dabar, kai žmonių nėra, mes su šuniuku po kelias valandas vaikštome pajūriu.

– Ar vis dar jaučiate meilę prancūzų buldogams?

– Buvo laikas, kai turėjau prancūzų buldogą, paskui buvo mopsas, Maltos bišonas, o dabar turiu Havanos bišoną, vardu Gilzė.

– Nukeliaukime į praeitį – gal nedaugelis žino, kad kai krepšinio legenda A.Sabonis žaidė NBA komandoje „Portland Trail Blazers“, jus buvo pasiėmęs kartu kaip savo masažuotoją. Ir jums net teko masažuoti legendinį Scottie Pippeną (60 m.). Kokie atsiminimai iš tų laikų?

– Tik patys geriausi. Taip, masažavau S.Pippeną, kuris su Arvydu žaidė vienoje komandoje. Scottie buvo išoperuotas nugaros slankstelis, ir aš, prisiminęs savo žinias, kai dirbau Kauno klinikose, masažavau jam nugarą. Pamenu, jis gyrė mano sugebėjimus.

– Spaudoje yra nuotrauka, kur jūs nusifotografavęs su Shaquille’u O’Nealu (54 m.). Ar ir jį teko masažuoti?

– Ne, tik nusifotografavome kartu. Pamenu, tuo metu jis nežaidė, nes sirgo.

[[ge:lrytas:lrytas:42085429]]

– Ar tiesa, kad Amerikoje, kai A.Sabonio paklausdavo, kas jūs jam esate, humoro jausmo nestokojantis Arvydas atsakydavo: „Tai mano tėvas.“ Ar žmonės tuo tikėdavo, juk jūsų ūgio skirtumas yra didžiulis?

– Taip, tiesa, kad Arvydas šitaip juokaudavo. Amerikiečiai gana naivūs. Dažniausiai tai nutikdavo, kai eidavome nusipirkti maisto, tiksliau ieškodavome varškės, kurios amerikiečiai neturėjo.

Sutiktiems žmonėms buvo nuostabu, kad vienas toks aukštas, o kitas toks mažiukas, todėl žiūrėjo į mus kaip į stebuklą. Paskui Arvydas pradėjo sakyti, jog aš jo senelis, kad amerikiečiams nebūtų taip baisu.

– Ilgus metus dirbote su auksine vadinama Lietuvos vyrų krepšinio rinktine: A.Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu (61 m.), Gintaru Einikiu (56 m.), Artūru Karnišovu (54 m.), Rimu Kurtinaičiu (65 m.), Valdemaru Chomičiumi (66 m. ) ir kitais. Bet kartos keičiasi ir tenka dirbti su jaunais krepšininkais, kurie savo pasaulėžiūra skiriasi nuo vyresnės kartos. Kaip randate bendrą kalbą su visais?

– Ta nauja karta – tai mano anūkai. Stengiuosi domėtis jų pomėgiais, išmokti naujų juokelių, anekdotų, kad pralinksminčiau juos, nes anų laikų juokų jie jau nebesupranta. Ankstesnės kartos krepšininkams pasakodavau, kad kare kariavau, kad Leniną mačiau, ir jie tuo tikėjo, paskui smagiai iš to pasijuokdavome.

O dabartiniams papasakoju kokį lengvesnį anekdotą, pavyzdžiui, sakau: jeigu vyras nori sužinoti savo trūkumus, jam reikia susituokti. Ar aš sužinau savo trūkumus iš žmonos? Aš žinau, kad labai daug tų trūkumų turiu, ir vis dar naujų atsiranda.

– Visada stebėdavausi, kaip jums, nedidelio ūgio žmogui, pavykdavo išmasažuoti mūsų milžinus? Kiek tai užtrunka laiko, kiek reikia jėgų?

– Prisipažinsiu, po olimpinių žaidynių rankų nejausdavau...

Iki 2008 metų Pekino olimpiados dirbdavau vienas, paskui atsirado daugiau masažuotojų.

Norint gerai padaryti savo darbą, reikia praktikos, turi pasitelkti visą kūną, masažuoti ne tik rankomis.

Reikia pačiam būti labai geros sportinės formos, to mokau ir savo studentus. O laiko trukmė priklauso nuo sportininko, tarkim, irkluotojus, sunkumų kilnotojus masažuoti be galo sunku, nes jų raumenys akmeniniai, o Arvydą masažuoti buvo malonumas, dar ir dabar, kai susitinkame, pamasažuoju jį.

– Tačiau krepšinis toli gražu ne iš karto atėjo į jūsų gyvenimą. Jau minėjote, kad dirbote prekybos bazėje, bet taip pat užsiėmėte dziudo ir regbiu.

– Taip, esu dziudo sporto treneris. Iš pradžių ši sporto šaka man patiko, net dėsčiau tuomečiame Kauno kūno kultūros institute.

Tačiau vėliau supratau, kad esu komandinis žaidėjas, todėl nuėjau į regbį ir žaidžiau jį 15 metų.

Mečiau šį sportą būdamas keturiasdešimties, nes pajutau, kad pradedu pranokti kitus žaidėjus, ir tapo nebeįdomu žaisti.

– Daug gyvenimo metų ir sveikatos atidavėte krepšiniui ir Lietuvai. Ar neaplanko kartais mintys, kad pavargote ir norėtųsi palikti rinktinę bei kitus darbus ir tiesiog ilsėtis?

– Ne, tokių minčių nėra ir vargu ar kada atsiras. Gal kai būsiu jau kitame pasaulyje. Darbas yra mano aistra, gyvenimo variklis, drausmė. Visada jautiesi užsiėmęs, turi tikslą. Jeigu dar kas nors pagiria, kad gerai atrodau, tai mane dar labiau įkvepia rūpintis savimi, savo sveikata. Tarkim, dabar sportuodamas didinu svarmenų svorius, kad nedingtų raumenys. Žodžiu, stengiuosi nepasiduoti.

[[ge:lrytas:lrytas:42085422]]

– Ką palinkėtumėte jūsų amžiaus žmonėms ar net jaunesniems, kurie jaučiasi niekam nereikalingi, nemato ateities, yra palaužti depresijos? Gal jūsų žodžiai juos įkvėps.

– Mes visi žinome, ką reikia daryti, nieko naujo nepasakysiu. Norėtųsi tik, kad sporto klubai leistų tokio amžiaus žmonėms lankytis juose nemokamai, toli gražu ne kiekvienas senjoras gali leisti sau eiti ten, o sportas pakelia dvasią.

Pasportavęs psichologiškai jautiesi daug geriau. Žinoma, galima vaikščioti lauke, bet ne visada tinkami orai, o sporto klubas tokiems žmonėms būtų išsigelbėjimas.

Tai ugdytų drausmę, žmogus būtų užsiėmęs ir rastų bendraminčių. Dar rekomenduočiau turėti šuniuką, man tai atgaiva ir akstinas būti gamtoje. Su Gilze mes visur kartu, tai ugdo ir atsakomybės jausmą: reikia pavedžioti, nuplauti kojytes, šukuoti, o meilės iš šuns gauni dvigubai daugiau nei jam duodi. Reikia džiaugtis gyvenimu. Atsikėlei ryte ir džiaukis, kad pabudai.

– O bėgantys metai jūsų negąsdina?

– Ne. Visai neseniai pagalvojau, kad devintoji dešimtis – nieko baisaus. Paskaičiavau savo gyvenimo dešimtmečius: pirmoji dešimtis – esi dar mažas vaikas. Antroji – jau esi studentas, trečioji – jau sukūriau šeimą, ketvirtoji – anūkai atsirado, penktoji – darbas krepšinio klubuose, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė ir aštuonios olimpiados.

Taip gyvenimas ir eina. Aštuoniasdešimt metų – aštuonerios olimpinės žaidynės. Į visus tuos metus nekreipiu jokio dėmesio. Džiaugiuosi gyvenimu.

J.Petkevičiui 1995 m. įteikti Gedimino ordino 1 laipsnio ir 3 laipsnio medaliai.

J.Petkevičius 2003 m. pagerbtas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

80 metų sulaukęs legendinis masažuotojas Juozas Petkevičius savo žmoną vadina didvyre