Kai Homo sapiens iš Afrikos patraukė į Aziją, o vėliau į Europą, laužo skleidžiama šiluma padėjo jiems išlikti vėsesniame klimate. Ugnis pravertė ir medžioklėje: deglai sėlinančių medžiotojų rankose padėdavo nuvaryti plėšriuosius žvėris į reikiamą vietą.
Kaip ankstyvieji žmonės įžiebdavo ugnį ir ją išlaikydavo degančią, nėra žinoma. Veikiausiai jie trindavo vieną medžio pagaliuką į kitą.
Vėliausiai prieš 32 tūkst. metų Homo sapiens padarė svarbų išradimą, kuris leido turėti ugnies kada tik reikia. Tai – paprasčiausias titnago gabalas, dabartinio žiebtuvėlio pirmtakas. Titnagas labai kietas, bet lengvai skyla. Daužant du titnago gabalus vieną į kitą nuo jų atskyla skeveldrų. Smūgio metu jos įkaista ir nuo oro deguonies užsidega.
Kitokį pirmykščio žiebtuvėlio pavyzdį archeologai atrado Badeno-Viurtembergo (Vokietija) žemėje. Tai gabalas pirito – sieros turinčio mineralo. Kad išgautų ugnį, medžiotojai ir augalų rinkėjai piritą trynė į titnagą, o įsiplieskiančias kibirkštis nukreipdavo į lengvai užsidegančią medžiagą – pintį, kuri pradėdavo rusenti.
1991 m. Ectalio slėnyje Austrijos ir Italijos pasienyje maždaug 3500 m aukštyje rastas sušalęs Alpių gyventojas, gimęs prieš 5200 metų, vadinamasis Ectalio ledo žmogus. Savo paskutinės kelionės metu jis irgi turėjo akmens amžiaus laikų titnagą.
Metalų laikotarpiu titnagą pradėta daužti su geležimi – ji greičiau įkaista.
Lietuvoje. Kai maždaug prieš 12 tūkst. metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai, jie jau tikrai mokėjo įžiebti ugnį. Titnago jie rasdavo Pietų ir Vidurio Lietuvoje – Neries, Merkio, Nemuno upių pakrantėse. Dabar miške paklydęs turistas ugnį įžiebtų pasinaudojęs savo mobiliojo telefono baterija. Bet turint telefoną to veikiausiai nė neprireiktų.
