Senųjų kultūrų ir moterys, ir vyrai dabinosi apdorotomis žvėrių iltimis, sraigių kriauklėmis, gėlių sėklomis, šaknimis, minkšto akmens vėriniais. III–II tūkstantmetyje prieš Kristų papuošalai daugiausia buvo gaminami iš bronzos. Raiškius žalvarinius, auksinius ir sidabrinius puošmenis gamino Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje gyvenę skitai, Etrūrijos, Indijos, Chorezmo, Persijos senieji meistrai.
Dauguma gamtoje randamų brangakmenių savo grožį atskleidžia tik specialiai apdoroti. Tik perlus gamta sukūrė tobulus. Nuo senų senovės jie buvo vertingiausi brangakmeniai. Atradus Ameriką sužinota, kad perlų vėriniais puošėsi ir indėnai. Tai ir vieni seniausių rusų papuošalų. Jais dabintos segės, auskarai, kilmingųjų drabužiai.
Yra daugiau nei 120 perlų atspalvių – nuo sniego baltumo iki juodo. Rečiausi ir patys brangiausi yra žydros spalvos perlai.
Deimantai vadinami akmenų karaliais, dievų akmenimis, tolimų dangaus žvaigždžių skeveldromis. Manoma, kad jie suteikia savininkui drąsos, padeda įveikti priešus, maldo susierzinimą, stiprina intuiciją, ramybės pojūtį. Tai akmuo, turintis savybę saugoti informaciją. Galbūt todėl žiedelis su briliantu dažnai dovanojamas per sužadėtuves – kad sutvirtintų pažadą.
Deimantai pradėti kasti maždaug prieš 4000 m. Indijoje, kur jie buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą. Viduramžiais kurį laiką buvo naudojami medicinos tikslams. XV a. flamandų meistrui atradus deimantų šlifavimo būdą iš jų pradėta gaminti papuošalus. Šlifuojant deimantą susmulkinto deimanto milteliais jis sublizga visomis vaivorykštės spalvomis. Taip jis tampa briliantu.
Klasikinė šlifuoto deimanto forma privalo turėti 57 briaunas.
XVII–XVIII a. Europos aristokratija juvelyrikos dirbinius su briliantais naudojo ne tik kaip aksesuarus, bet ir kaip statuso simbolį. Liudviko XIV Prancūzijoje kiekviena karaliui pristatoma aukštuomenės dama privalėjo segėti prabangų deimantų vėrinį. Deimantais nusagstytos segės, stambūs žiedai, auksinės diržų ir batų sagtys buvo itin populiarios tarp aukštuomenės vyrų.
Tai labai brangūs akmenys, todėl XX a. pradėti gaminti pigesni sintetiniai deimantai. Pirmasis 1953 m. susintetintas Švedijoje.
Seniausi ir gausiausiai lietuvių gaminti papuošalai – kabučiai iš pragręžtų žvėrių dantų. III tūkstantmetyje prieš Kristų buvo populiarūs ir gintaro papuošalai: kabučiai, cilindriniai karoliai iš skaidraus sluoksniuoto gintaro varveklių, sagos iš gintaro lašų. Prie vieno drabužio kartais būdavo prisegama iki 300 tokių sagučių. Vieni įdomiausių baltų papuošalų yra smeigtukai, nešioti beveik prieš 3000 metų. Jie buvo naudojami drabužiui susegti, bet tai buvo ir išraiškingiausias krūtinės, kartais galvos papuošalas.
Pirmieji sidabriniai papuošalai, rasti Lietuvos teritorijoje, buvo atsivežti iš Romos imperijos provincijų. Tik nuo III a. juos pradėjo gaminti vietos meistrai. Viduramžiais moterys pradėjo dabintis auskarais.
Nuo 1495 m. papuošalai buvo gaminami Vilniuje, kiek vėliau auksakalių cechuose Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje, Kėdainiuose. XVI a. Vilnius tapo Lietuvos auksakalystės centru.
Atliekant Valdovų rūmų Vilniuje archeologinius tyrimus XVI a. sluoksniuose rasta perlų. Žinoma, kad juos labai mėgo Barbora Radvilaitė, tačiau tvirtinti, jog tai Barboros perlai, negalėtume. Barbora Radvilaitė, 1537 m. tekėdama už Stanislovo Goštauto, jau turėjo nemažą kraitį – perlais puoštų apykaklių, suknelių iš šilko, aksomo, atlaso, damasto, berečių, vieną net nusagstytą perlais. Karališkojo dvaro siuvinėtojas Sebaldas Linkas siuvinėjo jos sukneles brangakmeniais ir auksu, taip pat ir perlais.
Sukaupta daugiau kaip 300 tūkst. Valdovų rūmų radinių, tarp jų – ir juvelyrikos vertybių. Dalis jų pristatoma Taikomosios dailės muziejaus specialioje ekspozicijoje Vilniuje.
