Guma – tai vulkanizuotas natūralusis ar sintetinis kaučiukas. O kaučiukas yra elastingas polimeras, gaunamas iš kaučiukinių augalų (dažniausiai iš brazilinio kaučiukmedžio Hevea brasiliensis) pieninių sulčių – latekso. Jame būna 20–35 proc. kaučiuko. Išmokus iš jo pagaminti gumą Pietų Amerikoje, kur braziliniai kaučiukmedžiai natūraliai paplitę, ir Pietryčių Azijoje pradėtos auginti didžiulės jų plantacijos. Lietuvoje taip pat auga kaučiukinių augalų, pavyzdžiui, paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale), bet juose kaučiuko yra labai mažai.
Apie natūralųjį kaučiuką europiečiai sužinojo XV a. pabaigoje. Antrosios kelionės į Ameriką metu (1493–1496) Kristupas Kolumbas pamatė, kaip vietiniai gyventojai žaidžia su rutuliais, ir pastebėjo, kad jie labai gerai šokinėja. Iš kaučiuko Amerikos indėnai gamino avalynę, nedūžtančius indus, tačiau europiečiai kaučiuko ilgai nenaudojo. Pirmasis Europoje iš jo pagamintas daiktas buvo trintukas. Ir tik 1823 m. škotų chemikas Charlesas Macintoshas (1766–1843) pasiūlė iš audinio, paveikto kaučiuku, siūti neperšlampamus apsiaustus. Tačiau jie buvo nepraktiški: karštu oru pasidarydavo minkšti, o šaltu – kieti kaip akmuo.
Kaučiukas jautrus temperatūros pokyčiams. Šią problemą bandė išspręsti amerikietis Ch.Goodyearas (1800–1860) – bankrutavęs, bet atkaklus ir smalsus verslininkas iš Konektikuto. Jis 1839 m. kaitindamas kaučiuką su siera gavo naują medžiagą, kuri buvo pavadinta guma, o kaučiuko virtimas guma veikiant siera – vulkanizacija (pagal romėnų ugnies dievo Vulkano vardą).
Palengvinusiam žmonijos gyvenimą Ch.Goodyearui taip ir nepavyko užpatentuoti savo išradimo, jis ir mirė tuščiomis kišenėmis. Išradėjas teigė: „Negaliu skųstis, kad aš pasodinau, o kiti nuskynė vaisius. Žmogus turi priežastį apgailestauti tik tada, jei jis sėjo, o niekas nepjauna.“
Guma yra tampri, atspari šalčiui ir karščiui, mechaniškai tvirta, dėl šių savybių daug kur naudojama. Gaminama ir šarmams, rūgštims, šviesai, elektros srovei atspari guma. Skaičiuojama, kad dabar pasaulyje gaminama 40 tūkst. rūšių gumos dirbinių. Daugiau nei pusė pagamintos gumos sunaudojama įvairių transporto priemonių padangoms. Dėl spartaus automobilių daugėjimo natūraliojo kaučiuko ėmė stigti, todėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jį imta sintetinti.
Kada į Lietuvą atkeliavo pirmieji gumos gaminiai, nėra žinoma. Tačiau bent jau 1909 m. Lietuvoje buvo galima įsigyti kaliošų. Tiesa, jie buvo tokie brangūs, kad retas kuris galėjo juos įpirkti. Pirmasis Lietuvoje gumos fabrikas „Inkaras“ pradėjo veikti 1933 m. Kaune. Jame buvo gaminama avalynė, dviračių padangos ir kameros, neperšlampami apsiaustai, guminiai žaislai. Pagrindinė gamybos žaliava buvo kaučiukas, gaunamas iš Malajų salyno. Po penkerių metų Kaune buvo įsteigtas ir antrasis gumos fabrikas „Guma“.
