Pirmuosius savotiškus stūmoklinius nosies švirkštus, I a. naudotus Romoje, savo veikale „Apie mediciną“ (De Medicina) mini Celsas. IX a. Egipto chirurgas Ammaras ibn Ali al-Mawsili naudojo švirkštą su poodine adata, stikliniu vamzdeliu ir siurbtuku, manoma, akių ligoms – galbūt kataraktai – gydyti. Kažką panašaus į šiuolaikinį švirkštą dar 1475 m. buvo sukūręs italas Marco Gattinaria.
Anglų medikui ir fiziologui Williamui Harvey 1628 m. aprašius kraujotakos ratą vokiečių gydytojas Johannas Danielis Majoras iškėlė mintį, jog vaistus būtų galima leisti tiesiai į kraują, kuris juos greitai išnešiotų po visą kūną. Taip vaistų poveikis būtų didesnis. Šį metodą patikrino anglų architektas ir mokslininkas Christopheris Wrenas. Jis pro žąsies plunksną į šuns veną pildavo vyną arba alų ir pastebėjo, kad šunys apgirsdavo. Tokie eksperimentai buvo aprašyti 1656 metais.
1844 m. airių gydytojas Francis Ryndas (1811–1861) išrado tuščiavidurę adatą, su kuria veną buvo galima pasiekti be pjūvio. Jau gana modernų švirkštą 1853 m. sukūrė škotų gydytojas Alexanderas Woodas (1817–1884), skausmui mažinti pacientams po oda leidęs morfino tirpalą. Šį prietaisą sudarė stiklinė kolba ir tuščiavidurė adata. Deja, mokslininko išradimas pražudė jo žmoną, kuri bandė pati sau susileisti nuskausminamųjų ir mirė perdozavusi morfino.
Sakoma, jog idėjos sklando ore. Nežinodami apie vienas kito išradimą tais pačiais metais patogesnį švirkštą išrado ir A. Woodas, ir prancūzų gydytojas Charles’is Pravazas. Tik šio švirkštas buvo metalinis. Tuo metu jau ir adatos tapo gana plonos ir aštrios, kad per odą, t.y. be pjūvio, pasiektų veną ar raumenis.
Dabar švirkštai naudojami ne tik vaistams suleisti, bet ir įvairiems kūno skysčiams iš organizmo išsiurbti (kraujui ar pūliams), lašelinėms. Švirkštai be adatų naudojami norint sugirdyti vaistus mažiems vaikams ar gyvūnams, pamaitinti gyvulių jauniklius.
Labai ilgai švirkštai buvo daugkartinio naudojimo ir tai didino infekcijų riziką, todėl juos pakeitė vienkartiniai polistireno instrumentai. Stikliniai švirkštai kartais tebenaudojami, bet juos kaskart reikia sterilizuoti. Švirkšto mechanizmas vis tobulinamas. Kad vaistus leidžiantis žmogus adatą galėtų nuimti jos neprilietęs rankomis ir išvengtų infekcijos, pradedama naudoti uždara vamzdelinė švirkštimo sistema.
Lietuvoje švirkštai, kaip ir visame pasaulyje, ne visada tarnauja geriems tikslams. Narkomanų naudojami švirkštai dažniausiai nesterilūs. Kad sumažintų užkrėstų švirkštų patekimą į aplinką, valstybė įkūrė švirkštų keitimo kabinetus, kuriuose naudotas adatas ir švirkštus galima iškeisti į naujus sterilius. Atnešę panaudotus švirkštus narkomanai kartu gauna konsultacinę pagalbą. Panaudoti instrumentai sunaikinami.
