Pats prakaitas kvapo neturi, o nemalonų įgauna tik tuomet, kai jame pradeda „siautėti“ mikroorganizmai. Jie minta prakaitu, jį perdirba ir išskiria savo gyvybinius produktus, kurie ir pasižymi nemaloniu kvapu. Būtent su šiais mikroorganizmais „kaunasi“ dezodorantai ir antiperspirantai: pirmieji kovoja pirmiausia su nemaloniu kvapu – naikina mikroorganizmus, o antrieji, paprastai turintys aliuminio arba cinko druskų, sutraukia prakaito liaukas, taip mažindami prakaitavimą.
Senovės egiptiečiai pažastis trynė citrinos ir cinamono mišiniu. Kinijoje prieš 5500 metų tam reikalui naudoti aliuminio turintys mineralai. Senovės Romoje stipriosios lyties atstovai, stengdamiesi nuslopinti prakaito kvapą, pažastyse nešiojosi maišelius su maloniai kvepiančiomis žolėmis. O padorieji persai IX a. pažastis tepė kvapiųjų aliejų ir druskų mišiniu.
Viduramžiais ir net gerokai vėliau prakaito kvapas maskuotas stipriu kvepalų aromatu.
Pirmasis šiuolaikinis dezodorantas buvo užpatentuotas Filadelfijoje 1888 m. – išradėjo pavardės istorija neužfiksavo. Šis dezodorantas, cinko chlorido ir vaško mišinys, buvo kremo pavidalo ir tepamas pirštais. Dezodorantas buvo pavadintas „Mum“, o jį gaminančią gamyklėlę 1931 m. nusipirko farmacijos gigantas „Bristol-Myers“. 1952 m. jis pradėjo gaminti tos pačios sudėties rutulinius dezodorantus „Ban Roll-On“.
1960 m. „Gillette“ kompanija pradėjo gaminti pirmąjį aerozolinį antiperspirantą „Right Guard“. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje apie 82 proc. JAV gaminamų antiperspirantų buvo aerozoliai.
Labai greit paaiškėjo, kad aerozoliuose naudojamos freono dujos naikina Žemės ozono sluoksnį, o aerozoliniuose antiperspirantuose naudojami aliuminio ir cirkonio chlorhidratai kenkia plaučiams. Nors šioms medžiagoms rasta pakaitalų, aerozolių populiarumas labai sumažėjo. Dabar bene labiausiai perkami pieštukiniai dezodorantai ir antiperspirantai.
Mūsų promočiutės pažastis trynė actu arba geriamąja soda, sumaišyta su krakmolu. O šiuolaikiniai dezodorantai į Lietuvą atkeliavo XX a. septintajame dešimtmetyje. Sovietiniai dezodorantai pasižymėjo aštriu kvapu ir prakaito kvapą tiesiog „permušdavo“. Visuotinio deficito sąlygomis ne kiekvienam pasisekdavo gauti kokybiškesnių VDR ar kitose socialistinio lagerio šalyse pagamintų prekių. Devintojo dešimtmečio pradžioje parduotuves jau pasiekdavo įvairiakvapiai „Fa“, pasižymintys, kaip tuo metu atrodė, neįtikėtinu šviežumu.
