Produktyvumas stipriai nepaaugo, padaryti darbai netapo žymiai greitesni, o generatyvinis dirbtinis intelektas daugeliui tapo dar vienu įrankiu, kurį atsidarai retkarčiais – greitam atsakui gauti ar gauti greitą nuomonę, bet tikrai ne kasdieniniam vartojimui.
Problema, mano akiai – nėra pati technologija. Daugeliu atvejų įrankiai jau yra pakankamai geri. Tikroji problema ta, kad įmonės tikisi rezultatų nekeičiant pačių procesų – t.y. kada, kaip ir kokiems procesams mes šiuos generatyvinius įrankius pasitelkiame.
Organizacijose darbuotojams tiesiog pasakoma: naudokite DI savo darbe. Aišku, skamba logiškai, kai organizacija – keli sąmoningi kolegos, kurie sprendžia neapibrėžtumą savo asmenine iniciatyvą. Realybėje, didesnėse organizacijose, kur iniciatyva, dažnu atveju, nėra apdovanojama, o kartais net ir švelniai tariant – neskatinama, tai neveikia. Žmonės paprasčiausiai nesupranta, kur tiksliai DI turi ir gali būti naudojamas. Aišku, pabando kelis kartus, nemato nuoseklios vertės ir grįžta prie senų įpročių. Taigi – trūksta konkrečių, pasikartojančių panaudojimo scenarijų, susietų su realiomis, darbinėmis, situacijomis.
Pastebiu, kad net tada, kai darbuotojai mato potencialą, DI naudojimas dažnai atrodo kaip pasirinkimas, o ne būtinybė. O tai, kas neprivaloma, dažnai – ignoruojama. Naujo įpročio formavimas reikalauja pastangų – reikia išmokti naudotis įrankiu, tikrinti atsakymus, keisti nusistovėjusius darbo būdus. Jei lūkesčiai ir vertinimas nesikeičia, motyvacijos tai daryti tiesiog nėra. Daugeliui saugiau dirbti taip, kaip dirbo iki šiol. Kartojuos, bet paminėsiu, kad čia vėlgi kalbu apie didesnes organizacijas, kur kūrybiškumas, dažnu atveju, nėra itin didelė vertybė.
Galime į tai pažiūrėti ir kultūriškai, t.y. kaip organizacijose vertinamas darbas. Vadovai dažnai vertina užimtumą, reakcijos greitį ir matomą pastangą. Tas, kuris greitai atsako, dalyvauja susitikimuose, atrodo užsiėmęs – laikomas produktyviu. Tačiau DI keičia darbo esmę – užduotis, kuri anksčiau trukdavo dvi valandas, dabar gali būti atlikta per trisdešimt minučių. Jei šis efektyvumas nėra matuojamas ar vertinamas, darbuotojai greitai supranta, kad jis jiems nenaudingas. Kartais net priešingai – kuo greičiau dirbi, tuo daugiau darbo gauni. Tokiose sąlygose naudoti DI tampa tiesiog neracionalu.
Yra ir dar viena – praktinė problema. Jei DI įrankiai yra atskirai nuo kasdienių darbo sistemų, jų vartojimas krenta. Atidaryti papildomą langą, kopijuoti tekstą, performatuoti atsakymus – kiekvienas žingsnis atrodo mažas, bet kartojamas dešimtis kartų per dieną tampa kliūtimi. Žmonės renkasi paprasčiausią kelią. Todėl DI tampa kasdieniu įrankiu tik tada, kai jis integruotas į el. paštą, dokumentus ir kitas jau naudojamas sistemas.
Aišku, daug DI iniciatyvų žlunga todėl, kad niekas už jas realiai neatsako. IT skyrius perka įrankius? HR skyrius organizuoja mokymus? O vadovai tikisi, kad darbuotojai patys perpras? Atpažįstate savo organizaciją? Niekas neprisiima atsakomybės už svarbiausią dalį – kaip turi keistis darbas, kaip užtikrinti naujų įpročių formavimąsi ir kaip matuoti realų poveikį. Be šios atsakomybės – visos platesnės DI iniciatyvos tiesiog anksčiau ar vėliau išsikvepia.
Rezultatas šiandien yra gana aiškus. Įmonės turi DI, bet darbo būdas iš esmės nesikeičia. Jei nesikeičia procesai – nesikeičia ir rezultatai. Esminė išvada gana paprasta: DI savaime nekuria produktyvumo. Jis tik sustiprina tai, kas jau yra organizacijoje. Jei procesai neaiškūs, neefektyvūs ar neteisingi DI šių problemų tikrai neišspręs.
Organizacijoms, kurios tikėjosi proveržio, šiandieniniai rezultatai gali atrodyti kaip nusivylimas. Technologijos retai keičia elgesį. Tik tada, kai organizacijos aiškiai apibrėžia generatyvinio DI naudojimosi scenarijus ir pergalvoja, kaip matuoja darbus, DI gali pradėti kurti realią vertę ne kažkieno asmeninėms technologinėms kompetenijoms didinti, bet realiai nešti rezultatą organizaciniu mąstu. O iki to – DI lieka įdomiu priedu, bet ne esminiu pokyčiu .