Nors kol kas DI nedrebina muziejų bei galerijų kaip kadaise vykę pirmieji skaitmenizacijos lūžiai, naujausių technologijų įrankiai kelia papildomų iššūkių, pažymi pašnekovės. Tačiau neabejotinai suteikia ir daugiau galimybių.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė sako, kad naudojantis DI įrankiais kuratoriams ir istorikams lengviau vizualizuoti istorinius epizodus, atkurti tam tikrus įvykius. Taip, anot jos, muziejai galės sutaupyti, nes iki šiol nemažai lėšų tekdavo skirti įvairiems vaizdo įrašų filmavimas ar kitokiems vizualiesiems darbams.
„Galimybių, kurias atveria – jų yra labai daug. Pirmiausiai, tai tam tikra prasme atpigina kūrybos procesą, nes labai daug dalykų, ką anksčiau reikėjo kurti vaizdo filmų pagalba arba visokiomis kitomis technologijomis, kurios buvo brangios – tai [DI įrankiai] kažkuria prasme palengvina procesą“, – kalbėjo ji.
Susiję straipsniai
Tiesa, ji pastebėjo, kad, nepaisant žaibiško DI tobulėjimo greičio, turimos technologijos vis dar nėra idealios – DI sukurtą turinį būtina tikrinti, atkreipiant dėmesį net į menkiausias detales.
„Tai sudaro galimybę tam pačiam istorikui sėdėti valandų valandas ir žaisti, norint sukurti vaizdą. Deja, visada atsiranda kažkur penkta koja. Bet taip yra kol kas“, – sakė R. Kačkutė.
Vis tik, vienas didžiausių DI privalumų – galimybė parodas ir ekspozicijas priartinti prie kiekvieno lankytojo ir taip individualizuoti patirtis.
„Jos [DI technologijos] leidžia turėti tą asmeninį santykį su lankytoju. Dirbtinis intelektas leidžia suteikti patirtį tik vienam lankytojui – tokią, kokios jis pageidauja“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė.
„Dirbtinis intelektas, kaip ir visos kitos skaitmeninės technologijos, turėtų praplėsti patirtis. Tai, ką daro, pavyzdžiui, Ilinojaus Holokausto muziejus, suteikdamas galimybę dirbtinio intelekto pagalba pasikalbėti su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, man atrodo, yra labai svarbu. Suklysti čia nelabai gali, nes viskas imama iš patikimų šaltinių – tik iš įrašų su tais žmonėmis. Lankytojai negaus atsakymo į klausimą, kuris nebuvo paliestas, bet tai duoda gyvą patirtį. Holokaustą išgyvenę žmonės jau palieka šį pasaulį ir šitas patirtis fiksuoti, man atrodo, yra labai svarbu“, – tęsė ji.
Savo ruožtu MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė pastebėjo, kad Lietuvoje veikiantys muziejai su DI instrumentais kol kas dar tik eksperimentuoja. Juk, pabrėžė ji, atsiveria neribotos galimybės, kurių kai kurios – dar nepažįstamos. Tačiau, akcentavo pašnekovė, paraleliai tenka spręsti ir klausimus dėl informacijos tikslumo, kokybės, patikimumo, autorių teisių ir etikos.
„Kai kalbame apie muziejinę veiklą, tai, kas pasiekia lankytojus – tai tikrai yra tokie subtilesni ir dar vis, manau, tyrinėjimo stadijoje procesai“, – aiškino M. Ivanauskienė.
„Pavyzdžiui, mes šiuo metu turime keletą interakcijų, kurios būtent veikia su dirbtiniu intelektu. Ir mūsų tikslas, aišku, lygiai taip pat paeksperimentuoti ir pakviesti lankytoją patirti, kaip galima kartu kažką vystyti ir kaip algoritmas įsikiša į procesą. (...) Ar pavyks tai į veiklą daug svariau integruoti? Yra klausimų“, – sakė MO muziejaus direktorė.
M. Ivanauskienė pridūrė, kad šiuo metu NEMO – Europos muziejų organizacijų tinklas daro tyrimą ir kreipėsi į dešimtis muziejų bei galerijų, klausiant jų, kokiu būdu ir kaip pasitelkiamos DI technologijos. Nors apklausa tęsiasi, MO muziejaus vadovė sako – viena tendencija jau išryškėjo.
„Muziejai, laikydami savo autoritetą ir vertindami savo buvimą patikimu informacijos šaltiniu visuomenei, nepuola stačia galva [naudoti DI]“, – tvirtino ji, pažymėdama, kad kol kas dažniausiai DI naudojamas santykyje su lankytoju.