Trilijonų dolerių lošimas: kodėl milžiniški DI duomenų centrai grasina pasaulio ekonomikai

Iš išorės jie paprastai primena milžiniškus sandėlius. Viduje – eilės ūžiančių serverių, kurie visą parą vartoja elektrą ir generuoja tiek daug šilumos, kad reikia milžiniškų aušinimo sistemų, siekiant išvengti perkaitimo.

Kaip ir galima tikėtis, tam reikia milžiniško vandens kiekio. 2023 m. JAV duomenų centrai sunaudojo apie 66 milijardus litrų – o vienas didelis objektas per dieną gali sunaudoti tiek vandens, kiek sunaudoja miestas, kuriame gyvena iki 50 000 žmonių.

Be to, yra ir energijos poreikiai. Iki 2025 m. pabaigos JAV turėjo daugiau nei 4000 duomenų centrų, kurių bendra galia siekė apie 50 gigavatų – to pakaktų, kad Londonas būtų aprūpintas elektra daugiau nei 10 kartų. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradeda priešintis. Nors D. Trumpo administracija viešai rėmė JAV duomenų centrų plėtrą, 69 proc. neseniai atliktos „NBC News“ apklausos dalyvių teigė, kad prieštarautų dirbtinio intelekto duomenų centro statybai savo kaimynystėje.

Bet kiek iš tikrųjų turėtume nerimauti dėl didžiųjų duomenų centrų statybos? Ką šie milžiniški objektai reikš bendruomenėms, kurių prašoma juos priimti? Ir kai milijardai investuojami į neaiškią dirbtinio intelekto ateitį – kiek jų iš tikrųjų bus pastatyta?

Nepaisant visų su tuo susijusių prieštaringų nuomonių, duomenų centro įsikūrimas kaimynystėje nebūtinai yra vien tik bloga žinia. Bent jau ekonominiu požiūriu: šie objektai gali padidinti vietines mokestines pajamas ir sukurti nuolatines darbo vietas – nors paprastai jų skaičius siekia tik kelis šimtus.

Vystytojai taip pat gali finansuoti vietinių elektros pastočių, kelių ir avarinių tarnybų modernizavimą. Kai kurie netgi gamina savo elektros energiją vietoje ir kasa šulinius, kad galėtų naudotis požeminiu vandeniu, o ne pilnai priklausytų nuo viešųjų tiekimo sistemų. Be to, žinoma, netoliese gyvenantys žmonės greičiausiai naudosis daugeliu skaitmeninių paslaugų, kurias leidžia teikti šie objektai.

Tačiau dr. Benui Greenui – Mičigano universiteto informatikos ir viešosios politikos docentui bei knygos „Algorithmic Realism: Data Science Practices to Promote Social Justice“ autoriui – kyla klausimas, ar bendruomenės gauna pakankamai naudos mainais.

Kai kuriose vietovėse vystytojai pasirašė „susitarimus dėl naudos bendruomenei“, kuriais įsipareigoja skirti lėšų ar kitaip pagerinti vietoves, kuriose įsikūrę jų objektai. B. Greenas tai vertina kaip žingsnį teisinga kryptimi, tačiau teigia, kad yra ribos, ko šiais susitarimais galima pasiekti. „Vis dar manau, kad tikrasis tų susitarimų mastas, palyginti su pačio duomenų centro mastu, dažniausiai būna gana menkas“, – sako jis.

Svarbiausia, kad bendruomenės nebūtinai turi didelę įtaką sprendžiant, kur bus skiriamos pagal susitarimą numatytos lėšos. B. Greenas teigia, kad nekilnojamojo turto vystytojai gali pasirinkti finansuoti jiems patogius projektus, o vietos gyventojams iš tikrųjų svarbesni klausimai lieka neišspręsti.

Jis sako, kad nekilnojamojo turto vystytojas gali nuspręsti „įmesti kelis milijonus dolerių į ugniagesių tarnybą“, užuot sprendęs problemas, kurios gyventojams galbūt rūpi labiau – pavyzdžiui, duomenų centro keliamo triukšmo mažinimą.

Atsižvelgiant į neįtikėtinai didelį planuojamų duomenų centrų skaičių, lengva sunerimti dėl to, koks galėtų būti jų bendras poveikis. Tačiau yra didelė tikimybė, kad daugelis jų niekada nebus pastatyti. Per pastaruosius kelerius metus buvo paskelbta apie kur kas daugiau duomenų centrų, nei galiausiai buvo pradėta statyti, o kitų statybos buvo ilgai atidėtos.

Be to, kyla klausimas, kas už visa tai sumokės. Tokio masto duomenų centrų statyba reikalauja milžiniškų pinigų sumų, o tai kelia abejonių, ar įmonės iš tikrųjų gali sau leisti įgyvendinti viską, ką žada.

Kalbama apie tikrai stulbinančias sumas. Šių metų birželį ekonomistai Jonathanas ir Jessica Wachteriai apskaičiavo, kad didžiosios technologijų įmonės iki 2026 m. pabaigos JAV planuoja išleisti daugiau nei 750 mlrd. JAV dolerių naujai infrastruktūrai ir įrangai. Iki 2027 m. šios metinės išlaidos galėtų viršyti trilijoną JAV dolerių.

Kad šis milžiniškas lošimas atsipirktų, dirbtinis intelektas turės užtikrinti ne mažiau milžinišką grąžą. Technologijų milžinai, investuojantys pinigus į duomenų centrus, tikisi, kad visa ši papildoma skaičiavimo galia galiausiai virs žymiai didesniais pelnais – ar tai būtų dirbtinio intelekto paslaugų pardavimas, naujų produktų kūrimas, ar esamų verslų našumo didinimas.

Darant prielaidą, kad investuotojai tikisi 15 proc. grąžos, J. ir J.Wachteriai apskaičiavo, kad šie duomenų centrai turėtų tapti 2,7 karto produktyvesni, kad skaičiai susidėliotų. Jei tokie pelnai nepasiteisins, jie įspėjo, kad šios įmonės rizikuoja bankrotu.

Jei duomenų centrai atrodo kaip neįtikėtinai rizikingas lošimas, situacija dar blogėja. Technologijų įmonės ne tik apmoka visus šiuos duomenų centrus iš esamų pelnų, bet vis dažniau skolinasi lėšas. Tai reiškia, kad jei DI nesukurs tikėtino pelno, įmonės ne tik liks su brangiais duomenų centrais, kurie neatsipirko, bet ir turės grąžinti milžiniškas skolas. O jei pakankamai daug įmonių vienu metu atsidurs tokioje padėtyje, pasekmės gali išplisti po visą ekonomiką.

Egzistuoja nemalonus istorinis precedentas, susijęs su šia situacija. Ekonomikos istorikas Liaquatas Ahamedas lygina dirbtinio DI bumą su didžiuoju JAV geležinkelių burbulu XIX amžiuje, kai investuotojai įliejo milžiniškas pasiskolintų pinigų sumas į statybų karštinę, dėl kurios Amerikos geležinkelių tinklas per vos septynerius metus po Pilietinio karo padvigubėjo.

Kai 1873 m. sprogo geležinkelių burbulas, žala išsiplėtė kur kas plačiau nei tik į investuotojus – ir prisidėjo prie to, kad visa JAV ekonomika įpuolė į „ilgąją depresiją“. Tačiau geležinkelių statyba vidutiniškai sudarė apie 2,5 proc. JAV ekonomikos – tai mažiau nei 2,8 proc., kuriuos, kaip dabar prognozuojama, pasieks išlaidos dirbtinio intelekto infrastruktūrai.

Trumpai tariant, yra visiškai įmanoma, kad įmonė, kuri planuoja pastatyti duomenų centrą, bankrutuos dar prieš pradedant kloti pirmąjį plytą. Bet jei taip atsitiks, apleista statybvietė gali būti mažiausia problema.

Yra dar viena priežastis abejoti šiuo metu planuojamų duomenų centrų skaičiumi: niekas nežino, kiek skaičiavimo galios dirbtiniam intelektui iš tikrųjų reikės ateinančiais metais.

Pirmiausia, vis daugiau dirbtinio intelekto netrukus galėtų veikti mūsų asmeniniuose įrenginiuose. Dirbtiniam intelektui valdyti naudojami lustai tobulėja nepaprastai greitai – jų našumas maždaug padvigubėja kas dvejus metus. Dėl to užduotys, kurioms šiandien reikalingi galingi duomenų centro serveriai, vis dažniau galėtų būti atliekamos lokaliai.

„Mikroschemos, kurias „Nvidia“ šiandien diegia nešiojamuosiuose kompiuteriuose, yra galingesnės nei tos, kurios buvo naudojamos prieš ketverius ar dvejus metus ir kurioms reikėjo 10 kartų daugiau energijos bei kurios buvo montuojamos didžiuosiuose serveriuose“, – aiškina Kalifornijos universiteto docentas prof. Carlas Boettigeris.

Tai ne tik aparatinės įrangos klausimas. C. Boettigeris teigia, kad patys DI modeliai tampa vis mažesni ir atlieka panašias užduotis naudodami žymiai mažiau skaičiavimo galios, todėl juos vis dažniau galima paleisti asmeniniuose įrenginiuose.

Tai galėtų sumažinti mūsų priklausomybę nuo duomenų centrų – tačiau technologinė pažanga taip pat gali paskatinti priešingą tendenciją. C. Boettigeris teigia, kad kuo DI tampa pigesniu ir lengviau naudojamu, tuo labiau tikėtina, kad jos naudosime daug daugiau. Todėl bendra skaičiavimo galios paklausa galėtų augti taip sparčiai, kad galiausiai mums prireiks daugiau duomenų centrų, o ne mažiau.

B. Greenas pritaria, kad dirbtinio intelekto naudosime daugiau – tik nebūtinai tokio, kuriam reikalingi milžiniški duomenų centrai. Didelė dalis dabartinio statybų bumo skirta galingiausiems modeliams talpinti, tačiau mažesni ir pigesni modeliai netrukus galės beveik taip pat gerai atlikti daugumą kasdienių užduočių. „Kam mokėti tokią didelę kainą už sudėtingiausią modelį, jei už 10 procentų kainos galima gauti 80 procentų našumo?“ – klausia jis.

Tad jei ateityje pakankamai žmonių priims tokią pačią išvadą, daro išvadą B. Greenas, daugelis šiandien planuojamų duomenų centrų gali tapti „nepaklausiais turtais“ – toliau ūžiančiais, pusiau tuščiais, dar ilgai po to, kai susidomėjimas jais bus išblėsęs, rašo BBC.