Idėja grįžti prie paprasto telefono kilo viename technologijų portale pamačius straipsnį, kuriame pateikiamos 10 priežasčių, kodėl naudinga atsisakyti išmaniojo. Sąrašas atrodo taip:
1. Jie netraukia vagių;
2. Jie (beveik) nesunaikinami;
3. Jų baterijas reikia rečiau įkrauti;
4. Nieko baisaus tokį ir pamesti;
5. Jūsų šefas negalės atsiųsti el. laiško ir sugadinti atostogas;
6. Jie maži;
7. Iš bėdos, jais galite naršyti „Facebook“;
8. Sumažės sąskaita už mobilųjį internetą;
9. Atsitiktinai nesurinksite numerio užpakaliu;
10. Treniruosite nykščius.
Kiekvieną punktą su paaiškinimais skaičiau ir linksėjau: kaip gerai kažkada mes gyvenome... Užteks: daugiau jokios priklausomybės nuo telefono!
Neišmanioji loterija
Dar spirgėdamas šia mintimi, po darbo grįžtu namo ir išsitraukiu neišmestos elektronikos krepšį (kurį vadinu „Gal-kažkada-gyvenime-prireiks“). Randu tris atgyvenas: du kadaise naudotus „Samsung“ ir vieną „Nokia“.
Visų baterijos, nenuostabu, iškrautos. Knisuosi toliau – įkroviklių nėra. Gerą valandą verčiu visas pakampes, bet nei vieno įkroviklio nerandu. Su išmaniaisiais tokių problemų nebekyla – visi turi standartines „microUSB“ jungtis (išskyrus tokį vieną pasipūtėlį).
Na, ką – laimės tas, kurio įkroviklį pirmą pavyks kur nors gauti. Laikau kumščius už atlenkiamą „Samsung'ą“, kuris kažkada labai patiko. Labiausiai netraukia „Nokia 6100“, nes yra seniausias ir prasčiausias iš trijulės.
Deja, sėkmė ne mano pusėje: jau kitą dieną bendradarbė pasiūlo atnešti „Nokia“ įkroviklį „storu galu“. Teks kentėti su šiuo 2002 metais išleistu telefonu, kuris neturi nei kameros, nei ausinių lizdo (nors muzikos į tuos 4 MB vietos ne kažin kiek tilptų).
Na, bent spalvotas ekranas yra („net“ 128 x 128 tšk. raiškos). Sako, ir GPRS internetą jis palaiko, „wap“ svetaines įjungia. Pažiūrėsim.
Guodžia tai, kad telefonas nedidelis (102 x 44 x 13,5 mm), lengvas (76 g), o baterija teoriškai be įkrovimo turėtų atlaikyti 13 dienų nieko nedarant (arba 6 valandas pokalbių). Nors kaip bus dar neaišku, visgi aparatas jau dvyliktus metus skaičiuoja.
Nusprendžiu darbe eksperimento nepradėti – „pažaisiu“ grįžęs namo. Vakare pagalvoju, kad reiktų pradėti iš ryto, ryte skubu į darbą... Taip viduje „atsikalbinėju“ beveik savaitę, bet galiausiai užgraužia sąžinė ir pasiryžtu perdėti SIM kortelę į neišmanųjį.
Be ryšio
Įjungus telefoną ekrane pasirodo pasisveikinimas ir klausimas: kiek valandų bei kuri šiandien diena? Siūlomą 2004-ųjų sausio 1-ąją pavėlinu dešimtmečiu su keliomis savaitėmis ir... viskas, telefonas pasiruošęs. Keičiant testuojamus telefonus, ši procedūra užtrunka gerokai ilgiau (prisijungimai prie interneto, programėlių parduotuvių, dažniausiai naudojamų aplikacijų paieškos, diegimai, nustatymai...), taigi paprastumas maloniai nustebina.
Kadangi planavau užtrukti ilgiau, keliauju nustatyti ne tokių svarbių dalykų – skambėjimo garsų, ekrane rodomo paveikslėlio, peržvelgiu, kokias dar galimybes telefonas turi. Paaiškėja, kad praktiškai jokių. Net gyvatėlės žaidimo nėra – tik kažkokie keisti šachmatai, kurie žaidimą pradeda likus vienam ar keliems ėjimams iki mato. Tikiuosi, neteks atsidurti tokioje mirtinai nuobodžioje situacijoje, kad sugalvočiau juos įsijungti...
Tiesa, juk telefonas turi GPRS internetą! Operatoriaus svetainėje randu instrukciją: nusiųskite nemokamą žinutę ir nustatymai bus įdiegti automatiškai. Siunčiu. Laukiu. Gaunu atsakymą: „Sveiki! Kaip susikonfigūruoti savo telefoną rankiniu būdu rasite www.(operatorius).lt. Sėkmės.“ Ačiū.
Grįžtu į svetainę, randu nustatymus, juos suvedu rankiniu būdu, bandau jungtis... Nesėkmingai. Dar kartą viską patikrinu – teisingai. Jungtis telefonas vis tiek atsisako. Prasikankinęs pusvalandį nuleidžiu rankas: matyt, tokioms atgyvenoms internetą turėti nelemta. Ką padarysi. Vis tiek „wap“ svetainės praktiškai išmirę, tai naudos bus mažai.
Miegojimo rizika
Padedu telefoną į šoną ir išsidrėbiu „couch potatoe“ poza ant sofos. Draugė užjaučiamai žiūri: supranta, kad man šita savaitė bus kaip niekada ilga.
Po valandos-kitos prisimenu telefoną. Pakeliu, pažiūriu – nieko naujo. Elektroninio pašto tikrinti jis nemoka, „Facebook“ nėra, užsukti į m.lrytas.lt negaliu... Et, gulėk toliau.
Dar po kurio laiko prasideda draugės mėgstamas serialas. Dažniausiai tokiu atveju mane gelbsti... telefonas. Deja, šis tam visiškai nepasiruošęs. Nusprendžiu suteikti šansą tam serialui. Jam pasibaigus suprantu, kad nieko nesuprantu, o norint suprasti reiktų žiūrėti viską nuo pradžių.
Vakare atsigulęs į lovą, kaip įprasta, paimu telefoną įjungti žadintuvų. Pasirodo, čia galima nustatyti tik vieną žadinimo laiką. Gerai, kad tai truks tik savaitę, nes dažniausiai ryte išjungiu žadintuvą su viltimi atsikelti, bet vėl užmiegu.
Miegojimo pozoje įsitvirtinu keliolika minučių greičiau nei visada (dažniausiai dar patikrinu, ką rašo interneto portalai ir „Facebook“ draugai). Tai nėra blogai.
Sulėtėjęs gyvenimas
Pirmoji SMS į neišmanųjį. Trys mygtuko paspaudimai ir nykštys jau pasiruošęs maigyti atsakymą. Kaip rinkti raides jis dar puikiai pamena, bet bendrai procesas užtrunka gal tris kartus ilgiau – kad ir kokie smulkūs mygtukai liečiamame ekrane, tekstas ten dėliojasi gerokai greičiau. Iš kitos pusės, dabar turiu daugiau laiko pagalvoti, ką rašyti.
Balso skambučių kokybė pastebimai blogesnė, bet ne tokia bloga, kad norėtum kuo greičiau padėti ragelį.
Apskritai darbo dienomis visą dieną čiupinėju tik klaviatūrą su pele, o telefono užtenka tik skambinimui ir žinutėms. Taigi išmaniųjų funkcijų per daug nepasigendu. Aišku, su išmaniuoju patogiau įsirašyti interviu, užsirašyti priminimus, ateinančių dienų susitikimus ar planus (teoriškai tai įmanoma ir neišmaniajame, bet taip nepatogu, kad mieliau naudoju užrašinę). Bet milžiniško nepatogumo dėl to nejaučiu.
Kur kas labiau išmanumo pasiilgstu vakarais. Nebegaliu peržvelgti naujienų portalų, socialinių tinklų, negaunu el. laiškų, negaliu nieko nufotografuoti ar nufilmuoti ir pasidalinti su draugais...
Po kelių dienų pasijaučiu, lyg būčiau grįžęs į „lėtesnį“ gyvenimą: nežinau, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, ką veikia ar planuoja draugai, pasiilgstu juokingų ar naudingų vaizdo įrašų, net jų kačių ar šunų. Bet ne tiek, kad skubėčiau jungti kompiuterį.
Bene labiausiai pasigedau orų programėlės – žiemą ji tampa ypač aktuali (mat vairuoju dyzelinį automobilį). Kadangi teko verstis be jos, atnaujinau pažintį su televizijų orų pranešėjais.
Silpnumo akimirkos
Keturias dienas pilną bateriją rodęs telefonas penktosios popietę staiga ištuštėja ir pradeda skųstis, kad jėgos senka bei prašosi įkraunamas. Kadangi smalsu, kiek baterija gali ištverti, specialiai to nedarau ir toliau naudojuosi kaip iki šiol (t.y. praktiškai nesinaudoju). Vakare išskubu namo ir tik grįžęs susizgrimbu, kad įkroviklį palikau darbe. Su išmaniaisiais tokių problemų nekilo, nes toks pat įkroviklis tinka praktiškai visiems, o dabar turiu tik vieną ir jis... darbe.
Šeštadienio planas – pažiūrėti „Redirected“. Prieš tai užsuku į darbą įkroviklio, kurio prireiks vakare. Kol kas telefonas priverstas siurbčioti paskutinius energijos likučius.
Kino salėje visi traukia išmaniuosius (kad išjungtų garsą), aš su saviškiu stengiuosi neatkreipti dėmesio – išjungiu garsą ir kišu atgal į kišenę (gal ir teisingas buvo pastebėjimas, kad tokio niekas nevogtų, nes tokį vogti būtų gėda). Filmo pradžioje žiūrovai įspėjami nieko nefilmuoti, nes „pasodins“ – ačiū, bet negalėčiau, net jei norėčiau...
Pasibaigus filmui keliaujame pavalgyti. Telefonas, pasirodo, galutinai išsikrovė. Ir net jei veiktų, negalėčiau nei išsakyti nuomonės apie filmą „Facebook“ draugams, nei pažiūrėti, ką jie veikia šeštadienio vakarą, nei kiek dar atšals oras.
Sekmadienį važiuojame į Kauną žiūrėti krepšinio rungtynių. Vairuoju ne aš, todėl kelionės metu kelis kartus šmėsteli mintis išsitraukti išmanųjį, bet ją numarina realybė: negaliu. Belieka skaičiuoti pakelės beržus, žiūrėti reklamas ir galvoti apie niekus. Užtat atvykus į Kauną mintyse pasidžiaugiu, kad vairuoti nereikia, nes šiame mieste visiškai nesigaudau, o šiuo metu dar ir navigacijos neturiu.
Prasidėjus rungtynėms draugai nusprendžia pafotografuoti ir pafilmuoti veiksmą aikštelėje (kas žaidimą, kas šokėjas). Aš viską įrašinėju į smegenis. Jie „sharina“ ir „tagina“, aš tik vartau akimis.
Po rungtynių draugas saviškiame „Galaxy S4“ parodo naują žaidimą, kuris jį sudomino. Traukinių verslo magnatu tapo, pasirodo. Tyliai pagalvoju jam parodyti savo epinius šachmatus, bet susilaikau.
Atgal į XXI amžių
Ištvėriau. Kartoti, bent artimiausiu metu, neplanuoju ir nenorėčiau.
Sąžiningai sakant, iš pradžių atrodė, kad eksperimentas bus nesunkus. Atrodo, tiek tą telefoną ir naudoju – skambutis šen, SMS ten, vienas-kitas prisijungimas prie interneto ir tiek žinių. Kai įpranti, net nesusimąstai, kaip dažnai naudojiesi visomis kitomis funkcijomis. Ir kaip jos gelbsti įvairiose situacijose.
Žinoma, atsisakyti viso to galima ir nieko blogo nenutiks. Gal dar po savaitės-kitos būčiau taip pripratęs, kad nustočiau galvoti apie tai, ko trūksta ar ką galėčiau nuveikti vienoje ar kitoje situacijoje.
Ir nors dauguma straipsnio pradžioje išvardintų „neišmaniojo“ privalumų nėra laužti iš piršto, man didžiausia nauda buvo atitrūkimas nuo interneto – bent vakarais ir savaitgalį. Iš kitos pusės, tai – ir didžiausias trūkumas.