Žodžiu, jei būčiau socialdemokratas, progos normaliai taip atsikirsti nepraleisčiau. Nes juk penkmečio inovacijų planas vykdomas, lėšos panaudojamos, aukštąjį mokslą Vilniuje tuoj ir balandžiai turės, kvalifikuotais medikais pusę vargstančios Norvegijos aprūpiname, mokesčius padidinsime ir visą aprūpinsime, tad nelįskite čia su savo kvaila statistika.
Tačiau socialdemokratas nesu, tad netrukus supūsiančių suoliukų miestelių parkuose už milijonus inovacija nevadinsiu. Nesu ir konservatorius su jų viduramžiškai inovatyvia šeimos koncepcija ir moksleivių lytinio aptemdymo inovacija. Nesu net liberalas, tad ir krikštatėviškai inovatyviems jų finansiniams startuoliams leisiu sau nepritarti.
Bet vis tiek įdomu – kodėl šitiek investuojanti į mokslą, tiek kurpianti programų verslumui skatinti, besigirianti naujais mokslo centrais ir į kosmosą keliamais palydoviukais šalis nesugeba įtikinti Europos, kad ji verta aukštesnės vietos inovatyvumo spartakiadoje?
Gal tai sąmokslas? Europiečiai juk perka mūsų protus ir programavimo talentus, giria mūsų internetą, mobilųjį ryšį, miestų žalumą, daigina čia lyg grybus technologinius priežiūros centrus, tad gal nutarė mūsų tautines inovacijas pasisavinti, prie savo prijungti ir taip vaidinti labiau išsivysčiusius?
Ramiai, neskubėkime su išvadomis, kol neaišku, kas ta inovacija yra.
Apibrėžimo atradimai
Pripažinkime, dauguma mūsų nepasakys, kas po velnių yra tos inovacijos. Lyg ir kažkas su mokslu, aukštųjų technologijų taikymu, kažkokių IT naujovių diegimu susiję. Net lietuviška „Vikipedija“ inovaciją šiek tiek klaidinamai vadina „tobulesniu technologiniu sprendimu, kuris geriau negu ankstesni sprendimai tenkina visuomenės poreikius“.
Deja, pasigilinus viskas kur kas paprasčiau ir dėl to tik liūdniau. Inovacija – tai nauja idėja, priemonė arba metodas. Geresnio, labiau atitinkančio poreikius, efektyvesnio sprendimo taikymas. Viskas. Jokių tiesioginių sąsajų su technologijomis ar mokslu.
Paprasta, bet gerokai sudėtingiau negu išleisti milijonus nevarstomiems elektroninės valdžios vartams. Nes pagal šį apibrėžimą inovacijai reikia ne mokslininkų, biudžeto lėšų ar kuo daugiau daiktų su žodžiu „išmanusis“, o vaizduotės ir drąsos ją taikyti. Fantazijos, nestandartinio mąstymo – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Nes jei parduotuvėje krovikai dešimt metų nešiojo prekes rankomis, tas kuris sugalvojo, kad jas galima atvežti pirkėjo vežimėliu, yra didesnis inovatorius už mokslininką, kuris toliau kapstosi archyve taip pat, kaip tai darė jo pirmtakas.
Ir iškart aišku, kodėl Lietuva velkasi inovacijų uodegoje. Juk mes taip sąžiningai ir kruopščiai nuo pat vaikystės savo piliečiams amputuojame tą siaubingą nukrypimą – norą taikyti vaizduotę.
Kertame jį mokykloje rašydami pastabas mokytojo žodžius komentuojantiems vaikams (galėtų juk neklausyti kaip visi kiti). Rauname valstybiniais egzaminais įgąsdindami tiek, kad normalus dvyliktokas visus metus nedrįsta nė vienos savarankiškos minties pagalvoti. Trypiame aukštojo mokslo belangėse, prikišamai kito autoritetą statydami aukščiau savos idėjos.
Paskui ir pastangų nereikia – patys nuolankiai baudžiame save už kiekvieną ne pagal rangą kilusį inovacinį polėkį.
Inovacija – kaip netradicinė vertybė
Žvelgiant į inovacijas, kaip gyvenimą gerinančių racionalių patobulinimų visumą, akivaizdu: jokie mokslininkai mūsų šalies vietos Europos turnyro lentelėje nepagerins. Jokio turnyro nėra. Yra tik du pasirinkimai – keistis, kad būtų geriau, arba bijoti, kad nebebus taip, kaip yra.
Dabar galėčiau papostringauti, kad mokslininkų darbus turėtų diegti verslas, kad mokslas turėtų veržtis padėti verslininkams, kad valstybė turi daugiau užsakyti inovatyvių sprendimų, kurie realiai veiks... Na, taip – tai niekam nerūpi.
Kad ir kiek verktume, išties jokių naujovių nenorime. Taip jau yra – kai amputuoja vaizduotę, jos vietą užima vaiduoklių baimė ir užkeikimas „tradicinės vertybės“. Neaišku kieno įsikaltas metodas gyventi taip vengiant naujų idėjų, kad būtų kuo nepatogiau kintančioje realybėje.
Ir neklaidinkime savęs sakydami, kad tai visai kas kita. Ne, brangieji, moderni įranga atsiranda tik su modernia pasaulėžiūra. Tradiciškai tikint, kad žmonos pareiga yra skalbti, skalbyklė neatsirastų, taigi...
Kam galvoti, jei gali kratyti?
„Beprotybė yra vėl daryti tą patį, bet tikėtis kitokio rezultato“, – kadaise pasakė Albertas Einsteinas.
„Nusispjaut“, – atsako Lietuvos šoferiai. Ir vėl pila pinigus niekam naudos nenešančių paslaugų tobulinimui, kad laimėtų varžybose, kurių niekas neskelbė.
Todėl dabar turime krūvą elektroninės valdžios paslaugų, kuriomis piliečiai naudojasi rečiau negu pigių skrydžių bendrovėmis.
Todėl trisdešimtą kartą kylantieji į kovą su girtuoklyste taiko tokius pačius metodus, kuriuos taikydami 29 kartus pralaimėjo.
Todėl viešųjų pirkimų destrukciniam efektyvumui galėtų pavydėti bet kuris sunkiosios ginkluotės batalionas.
Todėl naujas Darbo kodeksas ar šeimos apibrėžimas piešiami pagal išsigalvotus vaiduoklius vaikančių šamanų brėžinius, o ne taip, kad jie labiau atitiktų poreikius ir būtų efektyvesni.
Štai kas yra inovacijų stoka.
Štai kodėl galiausiai stebiuosi ne tuo, kad Lietuva inovacijų taikyme nuolat yra trečia nuo galo, o tuo, jog Europoje yra ir labiau bijančių daryti, kad būtų geriau.
