Bet tikėtis, kad Lietuvoje bent kiek svarbesnę būstinę įkurs ta pati „Apple“, „Microsoft“ ar „Amazon“, yra naivoka.
Pirmiausia Lietuva nėra kuo nors pranašesnė už kitas ES valstybes: nors pelno mokestis nėra didelis, bendras darbo jėgos apmokestinimas – solidus, darbo santykiai – beviltiškai nelankstūs, o kokių nors lengvatų stambiesiems investuotojams siūloma itin atsargiai.
Juolab akis bado ir Airijos pavyzdys: ši šalis daugybę metų taikė „Apple“ juokingus mokesčius, kol sulaukė kirčio iš Briuselio. Iš pažiūros – anoks čia smūgis, kai tau turi sumokėti milijardus. Tačiau Dublinas kratosi šių pinigų, nes išskirtinėmis lengvatomis šeriamos korporacijos šaliai duoda gerokai daugiau naudos.
Kad ir kaip baigtųsi šis ginčas, panašių atvejų bus ir daugiau.
Antai Europos Komisijos akiratyje jau seniai atsidūrė glaudūs Liuksemburgo ir kai kurių kitų ES šalių mokestiniai santykiai su didžiausiomis pasaulio kompanijomis.
Antiglobalistai, kasmet vykstantys protestuoti į Davosą, kur susirenka Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai, jau gali švęsti: globalizacijos procesas akivaizdžiai lėtėja, o transnacionaliniai koncernai susiduria su vis daugiau kliūčių.
Nors 2007-aisiais prasidėjus krizei buvo skelbiama, kad aktyvesnė tarptautinė prekyba turėtų suteikti pagreitį viso pasaulio ekonomikai išlipti iš duobės, ji stringa ir buksuoja.
2009 metais galingiausių valstybių G20 susitikime buvo daug kalbama, kad būtina pažaboti protekcionizmą – įnirtingą savo rinkos gynimą. Šįmet susirinkusiems tų pačių šalių lyderiams lieka tik skėsčioti rankomis: anuomet duoti pažadai darbais nevirto.
Netgi priešingai. Pasaulio prekybos organizacija apskaičiavo, kad nuo 2015-ųjų spalio iki šiųmetės gegužės šios 20 valstybių viena kitos atžvilgiu kas mėnesį pritaikė vidutiniškai po 21 prekybos apribojimą. Dabar jų veikia apie 1200. Dėl vienų beviltiškai ilgai ginčijamasi arbitražuose, į kitus tiesiog nusispjaunama ir imamasi panašių veiksmų.
Atviros ir paslėptos subsidijos, eksporto ar importo muitai, ribojamas kvalifikuotos darbo jėgos judėjimas tapo įprastu reiškiniu.
Apie valstybių pastangas remti savo verslą ir daryti kliūtis užsieniniam paskelbęs Šveicarijos Sankt Galeno universiteto profesorius S.Evenettas ir kiti tyrėjai priminė, kad kažkas panašaus buvo maždaug prieš šimtą metų. Savotiškas globalizacijos procesas vyko beveik iki Pirmojo pasaulinio karo, kol jį sustabdė protekcionizmo ir nacionalizmo banga.
Šiuo metu valstybės ar regionai irgi linkę labiau atsitverti, nei tiesti ranką vienas kitam. Tarkime, plačiai reklamuota transatlantinės prekybos ir investicijų sutartis tarp ES ir JAV, galinti sukurti didžiausią pasaulio bendrąją rinką, beveik neabejotinai nebus pasirašyta iki B.Obamos kadencijos pabaigos, nors tai buvo planuojama dar 2013-aisiais.
Tačiau derybos įstrigo, nes kiekviena pusė antklodę tempia į save ir neketina daryti nuolaidų. Perspektyvos – dar niūresnės, nes net demokratų kandidatė į JAV prezidento postą H.Clinton nedega noru susisaistyti tokiomis sutartimis, o ką jau kalbėti apie tiesiog priešiškai nusiteikusį D.Trumpą.
Kaip nors paveikti aukščiausio rango derybas ar pasaulio ekonomikos tendencijas Lietuva yra bejėgė. Lieka tarpvalstybiniai ryšiai.
Kai kuriose srityse nuveikta ne taip ir mažai, pavyzdžiui, gauti leidimai eksportuoti mėsos gaminius į JAV. Tiesa, kol neįveiktas afrikinis kiaulių maras, didesnio proveržio tikėtis sunku, tačiau bent ateičiai pamatai pakloti.
Po kelerius metus trukusių derinimų pagaliau atsivėrė Kinijos rinka pieno perdirbėjams. Pastarieji ketina kinams plukdyti iš pradžių dešimtis, o vėliau – ir šimtus tonų pieno miltelių ar mocarelos sūrio.
Vis dėlto toks eksportas negali tapti pagrindiniu šalies ekonomikos varikliu. Tiesiog privaloma kiekvieną dieną kurti tokias sąlygas, kad užsienio verslas rinktųsi mūsų šalį, o savas nepabėgtų svetur.
Kol kas optimizmu trykšta nebent užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“, paskelbusi, kad pirmąjį šių metų pusmetį pritraukė 19 investuotojų (prieš metus – 12), kurie turi planų sukurti 1800 darbo vietų (pernykščiai – 1426).
Bet tiesioginės užsienio investicijos mūsų šalyje šių metų kovo pabaigoje siekė 12,886 mlrd. eurų, prieš metus – 12,927 mlrd., o lietuvių tiesioginės investicijos užsienyje per tą laiką išaugo nuo 2,079 iki 2,221 mlrd. eurų. Tendencija – prastoka.
Žinoma, antrąja Airija mūsų šaliai negresia tapti bent jau dėl to, kad tokių mokesčių lengvatų, kokias investuotojams siūlė Dublinas, greičiausiai nesiryš taikyti nė viena kita ES šalis. Briuselis prigąsdino.
Bet verta iš visų jėgų pasistengti, kad, anot asociacijos „Investor’s Forum“ vadovės R.Skyrienės, vieną rytą neperskaitytume antraštės apie „Barclays“ pabėgimą.
Po „Coca-Cola“, „Estrella“, „Suslavičius-Felix“ ar DNB sprendimų trauktis iš Lietuvos tai jau būtų rimtas nokdaunas.