Kokių tik minčių nekyla, kai technologijų konferencijoje išklausai diskusijos „Tikėjimas ir skaitmeninis amžius“. Atsakymų ten man, tiesa, pritrūko, bet klausimas išties pasirodė labai įdomus.
Diskusijos metu paklaustas, ar Jėzus Kristus, jei gyventų šiais laikais, turėtų „Facebook“, kunigas Ričardas Doveika nė nedvejojo: „Esu įsitikinęs, kad turėtų. Nes Jėzus siekė nešti savo žinią kuo didesniam skaičiui žmonių. Jis kalbėdavo įkopęs į kalną, nes taip iš toliau matyti ir girdėti. Todėl neabejoju, kad būtų pasinaudojęs socialinio tinklo teikiama galimybe.“
Tačiau tas pats R.Doveika pripažino, kad telefonų ekranuose paskendusios kartos širdis net į socialinius tinklus perkeltas Dievo žodis pasiekia sunkiai.
O štai kokia dainelė „Šėtone, prašau“ pasiekia, domina, džiugina, yra kartojama. Bet kuris tinklų gyventojas tai paaiškins labai paprastai – nuobodu arba nenuobodu. Ar tai reiškia, kad tapome paviršutiniški, kad pramoga svarbesnė už mintį?
Jei į visą dabartinį ryšių, informacijos ir technologijų pasaulį žvelgsime primityviai, jei šalia sėdinčiam žmogui panirus į telefono ekraną manysime, kad jis dabar atitrūko nuo realybės ir persikėlė į kažkokią kitą erdvę, tuomet išties liks susitaikyti su mintimi, kad kompiuteriai žiauriai pasikėsino į svarbiausių tiesų suvokimą.
Tačiau tikrovė kur kas sudėtingesnė, negu mato tie, kas vertina pasaulį per savo dar iki visuotinio susijungimo bendrame internete suformuotos patirties prizmę. Ir tam tikra prasme būtent tie, kas pasaulį vertina pagal savo patirtį, yra kur kas toliau nuo tikėjimo, negu tie, kas pasaulį „gūglina“. Nagi, pažiūrėkim.
Kadaise žmonių gyvenimą reguliavo knygose surašytas Dievo žodis ir jo aiškintojų išmintis. Juo remiantis buvo galima nulemti, su kuo tinkama tuoktis, kur galima keliauti, koks mąstymas teisingas, o už ką bus baudžiama ir t.t.
Bet kažkada parašyta knyga amžinai ir nekintamai galėjo reglamentuoti tik nekintantį pasaulį. Bet jis kito (ką reiškia vien tai, kad moterys pradėjo mokyti vyrus mokyklose ir net tapo jų vadovėmis), ir dogmatinis žodžių kartojimas prarado galią.
XIX ir XX amžiai tapo liberalizmo amžiais – įtikėjome, kad tik pats žmogus gali nuspręsti, kas geriausia jam pačiam. Vieni visai paneigė Dievą ir šventai tiki, kad kiekvienas jų pasirinkimas yra pats tobuliausias. Kiti, patys pasirinkę tikėti Dievu, patys nori ir spręsti, koks tas Dievas yra, ko jam reikia, kaip jį ginti.
Savojo AŠ išaukštinimas turi bent vieną lemtingą trūkumą – kūno valdomų smegenų sprendimui įtaką daro pernelyg daug veiksnių. Paprasčiausias pavyzdys – sotus sakys, kad eiti grybų į mišką, kur laksto vilkai, yra kvaila, o alkanas įtikins save, kad jam pavyks. Ar tokių kintamųjų veikiami mes galime neklysti?
XXI a. tėškė griežtą atsakymą – ne. Net didžiausi ekspertai klaidų daro nedovanotinai per daug. Ir iškart pasiūlė sprendimą – tikėkime kompiuteriu. Ir mes tikime. Angelina Jolie krūtis nusipjovė ne todėl, kad susirgo, blogai pasijuto ir pati nusprendė – taip reikia, o todėl, kad medikų kompiuteris jai pasakė, jog neišvengiamai susirgs.
Dabar jau aišku – kur kas geriau sekasi tikintiems kompiuteriu negu savimi. Jei „Google“ rodo, kad iki oro uosto važiuosi 40 minučių, o tu nepaisai, nes visada nuvažiuoji per 20 min., greičiausiai pavėluosi – tu spėji, o kompiuteris žino, kiek realiai užtrunka šiuo metu važiuojantieji.
Kompiuteris geriau už bet kokius ekspertus žino, kokią tau rodyti reklamą, kada ir kur prasidės karas, kas skursta, o kas tik vaidina. Jau dabar kompiuteris kur kas geriau negu tik savimi tikintys dinozaurai Seime galėtų įvertinti bet kokio įstatymo poveikį ir parinkti geriausią modelį.
Jokių abejonių nėra, kad augant didžiųjų duomenų kiekiui kompiuteris netrukus kur kas geriau negu mes patys galės nuspręsti, su kuriuo iš kelių patinkančių partnerių geriau tuoktis, kad ilgiau gyventume kartu. Arba kad būtų daugiau vaikų Lietuvai.
Atrodo, mėginu įrodyti, kad ne Dievas yra kompiuteryje, o pats kompiuteris yra Dievas? Jei žvelgsime labai paviršutiniškai – taip gali pasirodyti. Tačiau tikrovė kur kas paprastesnė.
Pradėkime nuo į telefoną įsikniaubusių žmonių, kurie „nedalyvauja“. Teiginys klaidingas – jie tiesiog išplečia erdvę ir savo bendravimo ratą. Informacinės technologijos sukūrė ne kitą pasaulį, o teleportaciją, kuri leidžia būti kartu su tais, kurių nėra šalia. Ir gerokai objektyviau apdoroti gaunamą informaciją.
Taigi, kol du pašnekovai dėsto savo nuomones, trečiasis telefone gali rasti dar tūkstantį nuomonių, kiekvieno nesuprantamo termino paaiškinimą, patikrinti kiekvieną abejotiną kitų įvardytą faktą ir padiskutuoti su gerokai didesniu būriu kitų.
Kiekvienas kompiuterio pateikiamas atsakymas yra parašytas vieno ar kito žmogaus, ir mokantys ieškoti garantuotai ras kur kas autoritetingesnį žinių šaltinį, negu šalia esantys pašnekovai.
Lygiai taip pat veikia ir kompiuterių sistemų rekomendacijos, kokį elgesio ar veiklos modelį pasirinkus bus pasiektas geresnis rezultatas. Kompiuteris tik kaupia ir apdoroja faktus apie tikrus realių žmonių veiksmus ir jų pasekmes. Jis geresnis už tūkstančių gyvenimų patirtį sukaupusį išminčių, nes žino atliekamus, o ne deklaruojamus veiksmus.
Taigi už kompiuterio ar telefono ekrano yra ne portalas į paralelinį pasaulį ar spąstai smegenims, ne velnias ir ne Dievas, o žmonės. Ne minia, o daugybė individualių asmenybių. Ne tie, kokiais jie nori pasirodyti puošdamiesi ar atsargiai rinkdami žodžius viešumoje, o tikri, visiškai be paslapčių, beveik nuogi. Ir kompiuteris niekada neužmiršta nė vieno jų poelgio, sprendimo ir rezultato.
Dėl to internetas bei technologijos, pakeitusios pasaulį, dar kartą keičia ir bažnyčią. Nuasmenintomis lūpomis iš knygos skaitomi žodžiai čia neturi galios. Informacinė erdvė, kitaip nei sakykla, pirmiausia yra ne pamokslas, o pokalbis. Taip, čia yra kalnas, nuo kurio visi tave girdi, bet nėra kalno, kuris tave nuo visų atskiria.
Ir Dievą į technologijų pasaulį atnešti gali tik tikri žmonės, kurie turi jį savyje. Tiems, kurie slepiasi už jo, kalba knygų žodžiais, nes prisibijo savų, to padaryti tikrai nepavyks.
Todėl ir nėra jokių abejonių, kad Jėzus Kristus šiais laikais „Facebook“ turėtų milijonus sekėjų. Nes išties kompiuteryje Dievo nėra – jis tik labai dažnai žvelgia į ekraną žmonių, saugančių jį savyje, akimis.
