Jeigu kada nors atvykę į oro uostą girdėjote paukščių klegėjimą ir susidarė įspūdis, kad kažkur netoli yra paukščių pulkas, neapsigaukite – labai tikėtina, jog šiuos garsus skleidė garsiakalbiai.
Jie kelių šimtų metrų spinduliu skleidžia plėšrūnų įrašytus balsus arba stresinius konkrečių paukščių garsus. Visa tai daroma tam, kad paukščiai neatskristų į oro uosto teritoriją, netrikdytų darbo ir nesukeltų problemų. Yra žinoma daugybė atvejų, kuomet lėktuvai susiduria su paukščiais ir patiria žalos.
Vienas garsiausių atvejų vadinamas „Stebuklu ant Hadsono upės“, kai lėktuvas netrukus po pakilimo susidūrė su žąsų pulku. Abu varikliai užgeso, tad orlaivis avariniu būdu buvo sėkmingai nutupdytas ant Hadsono upės. Patyrę pilotai puikiai susitvarkė su šiuo iššūkiu.
Įprastai oro uosto teritorijoje gausu žolės, kuri labai vilioja kirus, žuvėdras ir kitus paukščius. Todėl naudojamos įvairios priemonės gyvūnams atbaidyti. Kai kur oro erdvę saugo dresuoti plėšrūs paukščiai. Sakalai, vanagai ar ereliai kelias valandas skraido ore ir taip atbaido aplinkinius paukščius.
Toks paukščių atbaidymo metodas buvo naudotas ir Šiaulių aerodrome. Šiandien naudojami ne tik gyvi paukščiai, o ir į juos panašios skraidyklės, kurių funkcija ta pati – atbaidyti gyvūnus nuo oro uostų.
Tiesa, lėktuvams baimę kelia ir skraidyklės, mat susidūrimas su įrenginiu, kurio skridimo greitis gali siekti iki 200 km/val., nesibaigtų geruoju.
