Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų visiškai nekaltutis žingsnis. Bet vietoje to, kad naudodamasi kamera pasikalbėtų su draugais, likusiems namuose Harisburgo mieste Pensilvanijoje (JAV), Jennifer padarė kai ką neįprasto: ji pradėjo savo kasdienio gyvenimo transliaciją visiems norintiems – taip pat ir visiškai nepažįstamiems iš viso pasaulio – 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Šiuolaikinės socialinių medijų, srautinės transliacijos (angl. streaming) ir „Snapchat“ laikais, atrodytų, kas čia naujo ar ypatingo?
Ir šiuolaikinis „Facebook Live“ vartotojas, turbūt, pasibaisėtų „JenniCam“ – taip buvo pavadintas projektas – vaizdais: vieną juodai baltą, grūdėtą, žemos rezoliucijos vaizdą po 15 sekundžių keisdavo kitas juodai baltas, grūdėtas, žemos rezoliucijos kadras.
Sprogdino internetą
Internetinės vaizdo kameros gūdžiais 1996-aisiais buvo dar pakankamai futuristinė technologija – juk tai buvo laikai, kai prie interneto reikėdavo jungtis telefoninio ryšio (angl. dial-up) modemu. Užkrauti vieną puslapį galėdavo trukti net kelias minutes, kurių kiekviena būdavo apmokestinama. Ir nors „JenniCam“ dažniausiai rodė tuščią kambarį (Jennifer gi buvo studentė, tad turėjo lankyti paskaitas), ar kaip mergina žiūri į kompiuterį, ar sėdi ant lovos ir mokosi, ar tvarkosi, ar valosi dantis – šie kasdieniai vaizdai buvo įtraukiantys. Tokie įtraukiantys, kad tuos kas ketvirtį minutės atsinaujinančius kasdienio gyvenimo epizodus stebėjo apie keturis milijonus interneto vartotojų, o pagal tų laikų proporcijas tai – žymiai didesnis internautų kiekis, nei dabar.
Šiais laikais „JenniCam“, turbūt, būtų traktuojama kaip koks nors keistas meninis aktas, perfomansas, modernaus aukštos rezoliucijos gyvenimo paraštės, transliuojamos žema raiška. Grūdėtumas, spalvų nebuvimas, prailgstantis 15 sekundžių laukimas, kol galbūt kas nors nutiks – visa tai, greičiausiai, būtų suprasta kaip menininko manifestas. Kuriam stebėti šiuolaikiniam vartotojui, paskendusiam tarp galybės vaizdo tinklaraštininkų, pakaktų kantrybės tik kokioms 45 sekundėms, t.y. trims Jennifer kameros atnaujinimams, po kurių visi neuitų stebėti ko nors gyvesnio ir įdomesnio.
Bet tuo metu, apie kurį dabar kalbame, Jennifer, galima sakyti, sprogdino internetą.
Konkurentai
Tiesą sakant, Jennifer turėjo net porą konkurentų. Pirmasis buvo Kembrindžo universitete įdiegta „Kavavirės kamera“ (angl. coffee pot cam, dar žinoma kaip „Trojan Room coffee pot“, šiuo metu jau nebetransliuojama), kurios atsiradimo istorija buvo tipiškai moksliukiška: kompiuterininkai negali gyventi be kavos, bet kavavirė buvo įrengta tik pagrindinėje laboratorijoje, o dauguma kompiuterininkų dirbo skirtinguose kabinetuose ir net skirtinguose aukštuose, ir kai jie užsukdavo prie kavavirės įsipilti šviežios kavos, ši dažniausiai būdavo tuščia. Tad galiausiai kompiuterininkai prie kavavirės pastatė internetinę vaizdo kamerą, kuri leido realiu laiku stebėti kavos kiekį joje.
Iš pradžių kamera rodė juodai baltus 128x128 pikselių rezoliucijos vaizdus tik vidiniame Kembridžo tinkle, bet nuo 1993-iųjų, kai interneto naršyklės jau pradėjo suprasti ir paveikslėlius, ši „transliacija“ tapo atvira visam internetui.
1991-aisiais startavęs projektas veikė iki 2001-ųjų, o galiausiai pati žymioji kavavirė buvo parduota aukcione už 3 350 svarų sterlingų.
Kitas „JenniCam“ konkurentas buvo „Fishcam“ – ir šiandien tai yra ilgiausiai veikianti interneto kamera pasaulyje. O viskas prasidėjo 1994-aisiais, kai savo biure esančio akvariumo vaizdą internete pradėjo transliuoti tuomet dar niekam nežinoma kompanija „Netscape“ – šiuolaikinės „Mozilla“ prosenelė.
Kaip svetainė atrodė tuo metu, galima pamatyti čia, o šiuo metu akvariumas stovi kompanijoje „Zetta Inc.“.
Bet Jennifer buvo populiariausia.
Kontroversija
Nemažą dalį populiarumo Jennifer atnešė drąsūs vaizdai, dėl ko ji galiausiai buvo apkaltinta narcisizmu ar net ekshibicionizmu – ji ėmė nevengti prieš kamerą pasirodyti ir nuoga, taip pat specialiai neslėpė to, ką veikdavo su savo vaikinu (nors tai niekada netapo specialiu sekso šou).
Vėliau, 1998-aisiais Jennifer persikėlė į Vašingtoną ir pabandė iš šio projekto prisidurti pajamų – pasiūlė susimokėjusiems matyti atnaujinimus dažniau nei kas ketvirtį minutės.
Vis dėlto daug kas teigia, kad stebėjo Jennifer ne dėl pikantiškų detalių, o dėl jos kasdieniškumo. Žmonės pasakojo, kad savaitgalio vakarą patys tvarkydavo kambarį, lankstydavo skalbinius, prisijungdavo prie „JenniCam“ ir matydavo, kaip ir ji daro tą patį. Jiems ji buvo realus asmuo, garsi tuo, kad yra savimi. Realybės TV dar nebuvo pavertusios savo žiūrovų cinikais.
„JenniCam“ pokalbių kambaryje susibūrė stipri bendruomenė ir pati Jennifer ten taip pat dalyvaudavo. Ji buvo lengvai pasiekiama, kompanijos dalis, draugė. Tai buvo ganėtinai neįprasta prie to nepratusiems internautams – ir pačiai Jennifer, ko gero, taip pat.
Reikia dar kartą priminti, kad visa tai buvo iki realybės TV atsiradimo, iki garsiojo „Big Brother“. Tuo metu vieninteliai žmonės, stebintys kitų gyvenimus, buvo tik mokslininkai sociologai ar vojaristai. Tuo metu dar niekas nieko nepirkdavo internetu, neskaitydavo naujienų internete, internete neįsimylėdavo. Internetas vis dar buvo naujiena ir jaunai moteriai pavyko dešimtis milijonų žmonių prisikviesti žiūrėti į ją. Jennifer buvo pirmas tikras interneto fenomenas.
2003-iaisiais „JenniCam“ galiausiai buvo išjungta ir Jennifer Ringley dingo iš viešumos. Kaip neseniai išaiškėjo, ji ištekėjo, dabar gyvena su kita pavarde ir dirba programuotoja.
Kuo įdomi ir svarbi ši istorija? Tuo, kad tai buvo išties įspūdingas ir labai svarbus eksperimentas, kuris pirmasis paskatino kalbėti apie tai, ką diskutuojame dabar – apie privatumą, apie pernelyg didelį dalinimąsi asmeniniu gyvenimui viešai, saviraišką skaitmeninėje erdvėje ir interneto bendruomenės prasmę.
