„Bet klausos aparatai nėra kažkas panašaus į akinius. Trumparegis, pirmą kartą užsidėjęs akinius, apsidžiaugs pamatęs, kad medžiai iš tiesų su lapais, o ne tiesiog išplaukusiomis žaliomis dėmėmis. Tuo metu silpnai girdintis, pradėjęs naudotis klausos aparatu, greičiausiai nusivils ar net išsigąs – nes garsai bus visiškai ne tokie, prie kokių jis įpratęs“, – teigia kiborgu vadinamas britas.
Klausos aparatai šiais laikais – jau nebe XIX a. klausos rageliai, o sudėtingos technologijos, pačios filtruojančios, išskiriančios garsus, reaguojančios į aplinką. „Pavyzdžiui, išėjęs į gatvę su klausos aparatu iš pradžių girdžiu automobilių burzgimą, eismo triukšmą, bet po kelių sekundžių visa tai nutyla ir lieka tik tai, kas man tuo metu aktualu – žmonių balsai ir panašiai. Tiesą sakant, tai visai neblogai. Ir tokios galimybės nestebina – šiuolaikiniame klausos aparate gali būti ir keturių branduolių procesorius, dirbantis su garsais“, – pasakoja F.Swainas.
Vis dėlto klausos aparatai ne visomis sąlygomis veikia gerai. „Pavyzdžiui, muzika. Muzikos supratimas, interpretavimas kol kas yra grynai žmogiškas dalykas, todėl klausos aparatas muziką gali suvokti kaip triukšmą ir imti iškarpyti kai kuriuos dažnius. Pastebėjau tai klausydamasis muzikos savo automobilyje – kartais muzika imdavo skambėti klaikiai“, – prisimena britas.
Be abejo, tai, kaip turi veikti klausos aparatas, nusprendžia žmogus – jo kūrėjas, kažkoks technikas. „Bet kodėl kas nors kitas už mane turi nuspręsti, kaip turiu girdėti pasaulį? Kodėl ne aš pats? Štai nuo to ir prasidėjo mano kiborgizacija“, – atskleidžia F.Swainas.
Kirborgizacija
Bendro apibrėžimo, kas yra kiborgizacija, nėra. Kai kas kirborgizaciją pripažįsta tik tada, kai žmogaus kūno galimybės pakeičiamos invaziniu būdu, implantais. Pavyzdžiui, kaip pernai Lietuvoje besilankiusio Neilo Harbissono atveju. Spalvų neskiriantis vyras į smegenis implantavosi specialią sistemą, kuri vaizdo kameros matomas spalvas paverčia garsų dažniais, natomis.
N.Harbissono draugė ir kolegė, menininkė Moon Ribas taip pat yra implantavusis jutiklius, kurie praneša, kada kur nors Žemėje įvyksta žemės drebėjimai – ji iš to kuria meną, perfomansus.
Tai invazinės kiborgizacijos pavyzdžiai, tarp kurių F.Swainas šiuo atveju tarsi ir nepatenka, nes naudoja paprastą (nors ir šiuolaikinį) klausos aparatą, paprasčiausiai įsistatomą į ausį ir belaide jungtimi suporuojamą su išmaniuoju telefonu. Tad kūnas liekas nepakeistas.
Bet šiais laikais kiborgizacija gali būti ir neinvazinė – kaip Jameso Youngo atveju. Jam, eismo avarijoje praradusiam ranką ir koją, žaidimų kompanija „Konami“ savo žaidimo „Metal Gear Solid“ pavyzdžiu sukūrė bioninę ranką (ir dar su įmontuotu dronu!). Ji valdoma prie odos prilipinamais jutikliais, kurie reaguoja į raumenų mikrojudesius.
Tad kuo toliau, tuo labiau riba tarp invazinės ir neinvazinės kiborgizacijos, tikėtina, nyks. Bet garantuotai išliks viena – tai, kad kiborgizacija ne tik išoriškai pakeis kūną, bet ir, svarbiausia, protą: naujam kiborgui teks iš naujo mokytis jausti pasaulį, suvaldyti naujus pojūčius.
Kitokia išplėstinė realybė
Be abejo, šiais laikais visi yra girdėję apie virtualiąją ir išplėstinę realybę. Ir išgirdę šiuos terminus visi dažniausiai įsivaizduoja ant galvos maukšlinamus šalmus ar akinius, dabar jau numarintus „Google Glass“ ar vis į mases neišeinantį „HoloLens“.
Bet ar kas susimąsto apie akustinę išplėstinę realybę? O būtent joje, paties F.Swaino teigimu, jis ir gyvena.
„Žmogaus klausa ir rega yra labai skirtingi, skirtingai veikiantys, pojūčiai. Rega paprastai yra aštri, joje labai svarbus detalumas. Žiūrėdamas žmogus turi susikoncentruoti į vieną tašką, jis negali tolygiai ryškiai ir aiškiai matyti visko aplinkui, todėl mes ir vaikštome subedę nosis į telefonus, – aiškina kiborgas. – O klausa yra labai platus pojūtis, bet ganėtinai netikslus. Labai retas žmogus turi absoliučią klausą.“ Ir čia, pasak F.Swaino, atsiveria didelės galimybės praplėsti pojūčius. Mūsų smegenys puikiai susitvarko su daug garsų vienu metu, juos galima kloti sluoksniais – juk, tiesą sakant, būtent taip veikia ir muzika, todėl papildomos galimybės, jei tik sėkmingai subalansuotos, ne blaško, o padeda.
Beje, o kaipgi veikia visa brito „WiFi“ klausymosi sistema? Pasirodo, gana paprastai: jo išmanusis telefonas skenuoja aplinką, fiksuoja „WiFi“ maršrutizatorius, kurie iš tiesų į erdvę siunčia daug informacijos, pradedant gamintoju ir baigiant signalo tipu, ir tada programėlė telefone šiems duomenims priskiria po audio signalą. Taip F.Swainas akustiškai gali nustatyti, kur ir koks tinklas veikia netoliese, koks atstumas iki „WiFi“ šaltinio, koks jo tipas – ir taip toliau.
Įdomi detalė – pokalbio metu britų kiborgas atskleidė, kad daug daugiau „WiFi“ signalų jis išgirsta būdamas parke, eidamas gatve, o ne įžengęs kad ir į biurų pastatą. Pasak jo, taip yra todėl, kad pastato sienos gerai ekranuoja signalus, o atviroje erdvėje jie sklinda plačiau ir toliau.
Galimybės praplėsti pojūčius
„Dažniausiai man pateikiamas klausimas – o kokia prasmė tau klausytis „WiFi“ signalų? – juokiasi F.Swainas. – Iš tiesų, jokios didelės prasmės nėra. Bet aš tai traktuoju kaip pavyzdį, kaip galima išplėsti savo pojūčius ganėtinai paprastomis priemonėmis.“
Vis dėlto galima prigalvoti ir įvairių tokios technologijos pritaikymo scenarijų. „Pavyzdžiui, galiu palikti telefoną kambaryje ir išeiti kur nors kitur – o pats vis tiek girdėsiu viską, kas vyksta kambaryje, ką transliuos mano telefono mikrofonas“ – svarsto kiborgas. Patogus sprendimas Džeimsui Bondui, ar ne?
Į klausimą, ar jis nemano, kad kai kurių šalių vyriausybės ar žvalgyba (kontržvalgyba) jau nebando tokių dalykų ar galbūt nebandys to artimiausiu metu, Frankas Swainas atsako rimtai ir akivaizdžiai jau ne kartą apie tai svarstęs: „Ne, nemanau. Visi šie dalykai yra prototipo, vienetinės stadijos, tai dar yra labai brangu.“ Nors, pasak jo, kai kurių šalių kariuomenės jau juk yra eksperimentavusios su kad ir trumpalaikiu kūno modifikavimu, yra davusios savo kariams amfetamino, kad jie ilgiau galėtų ištverti be miego ir pan.
Vis dėlto F.Swainas tikisi, kad kūno ir pojūčių modifikavimas artimiausiu metu tik stiprės ir taps komercinis – su tuo jau dirba net ir tokios įmonės kaip „Sony“ bei kitos, kurios, pavyzdžiui, kuria tokius klausos aparatus ar jų sistemas, kurias galima vaizdžiai apibūdinti kaip ausims skirtą „Instagram“.
Tiesa, kalbant apie būtent akustinius praplėtimus – britas pastebi, kad žmonės labai baidosi termino „klausos aparatas“, nes jis esą labiau asocijuojasi su vyresniais žmonėmis ir jų negaliomis, todėl įvedamas „superklausos“ terminas.
Tad apibendrinant – Lietuvoje jau lankėsi žmonių, kurie yra modifikavę savo regą, klausą, lietimo pojūtį. Bet žmonės turi daug daugiau pojūčių (Ir netikėkite, kad tik penkis. Kodėl nepriskaičiuojamas terminis jutimas? Arba pusiausvyros pojūtis? Ir dar dešimtys kitų?), tad galima neabejoti, kad ateityje dar sulauksime ir kitų įdomių svečių.
O gal pradėsime savo pojūčius keisti ir patys?
