Kitą savaitę Ženevoje, JT būstinėje vyksiančiame susitikime bus diskutuojama apie autonomiškus ginkluotus robotus (AGR). Kitaip nei dabartiniai – nuotoliniu būdu valdomi – kariniai dronai, naujosios mašinos taikinius atpažintų ir atakuotų be žmogaus įsikišimo. Aktyvistų grupės, tarp kurių ir „Campaign to Stop Killer Robots“ tikisi, kad šis susitikimas paskatins tarptautinį jų uždraudimą.
Bet nors fantastiniuose romanuose pilna įspėjančių pasakojimų apie tai, kas nutinka, kai ginklai atsiduria šaltose metalinėse mašinų rankose, situacija nėra tokia paprasta kaip „žmonės geri, o robotai blogi“.
Kad tai suprastume, turėtume panagrinėti, ką žmonės kalba apie bepiločių automobilių, kuriuos šalininkai vertina kaip būdą sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių, etiką. Jei roboto valdomas automobilis kelia mažesnę grėsmę, nei vairuojamas žmogaus, gal tas pat pasakytina ir apie karines technologijas?
Aišku, kario pakeitimas robotu suteikia saugumą pakeistajam asmeniui, bet ginkluoti robotai galėtų sumažinti ir civilių aukas. Pavyzdžiui, pastatą turinti užimti karių grupė privalo per sekundės dalį nuspręsti, ar kambaryje ginkluotas įsibrovėlis, ar nekaltas civilis – bet koks delsimas gali kainuoti gyvybę. Robotas gali laukti patvirtinimo, kol priešas pradės šaudyti.
Tas pats principas galioja ir oro smūgiams. Autonominė sistema virš taikinio gali praskristi kelis kartus, kad įsitikintų, jog tai iš tiesų priešas, tuo tarpu pilotas gali rizikuoti praskirti tik kartą. Abiem atvejais vienintelis nuostolis – dėl didelio atsargumo prarastos mašinos, bet ne žmonių gyvybės.
Žmonių teisių grupės tiksliai taikinius naikinančius ginklus vertina kaip pagrindinį būdą išvengti civilių aukų; grubių nevairuojamų bombų naudojimas laikomas beatodairišku ir neatsakingu poelgiu. Ar toks moralinis pateisinimas taikytinas ginkluotų robotų kūrimui?
„Negalime tiesiog paprasčiausiai susitaikyti su civilių mirčių status quo“, – sako robotikos specialistas iš Džordžijos technologijos instituto Ronaldas Arkinas, raginantis reguliuoti ginkluotų robotų naudojimą, o ne drausti. – „Turime siekti to, kas geriau.“
Daugelyje ginklų sistemų dalyvauja ir žmogus, tad galutinis sprendimas žudyti padaromas ne autonomiškai, bet kai kurie ginklai turi daugiau veiksmų laisvės – pavyzdžiui, Karališkojo oro laivyno naudojamos Brimstone raketos. Operatorius gali apibrėžti žemėlapyje sritį ir paleisti sviedinių salvę – šie nurodytoje teritorijoje ieškos tankų, ir, aptikę juos, atakuos, antraip – saugiai detonus.
Žmogaus sprendimai tokiose situacijose gali būti klaidingi. 2003 metais mirtinai pasibaigusio „draugiškos ugnies“ incidento metu, du JAV pilotai britų šarvuočius klaidingai palaikė Irako armija – nepaisant oranžinių skydelių, rodančių, kad tai draugiškos pajėgos ir fakto, kad jie buvo „ne mūšio“ zonoje.
Tad ar gali robotai atlikti geresnius sprendimus nei žmonės? R.Arkinas teigia, kad mašinoms nedarytų „scenarijaus atitikimo“ kognityvinių klaidų, dėl kurių, manoma, įvyko Irano keleivinio lainerio tragedija 1988 metais. Lėktuvui skrendant link JAV karinio laivo, radaro operatoriai pranešė, kad jis leidžiasi atakai ir buvo numuštas – žuvo visi 290 lėktuve buvusių žmonių. Vėlesnė radaro įrašų analizė parodė, kad lėktuvas kilo. Radaro operatoriai įsivaizdavo, kad yra atakuojami ir nesąmoningai duomenis pritaikė prie tokio scenarijaus, alternatyvią interpretaciją ignoruodami.
Bet Harvardo teisės mokyklos lektorė ir „Human Rights Watch“ tyrėja Bonnie Docherty nurodo dirbino intelekto ribotumą – ypač tokiose sudėtingose karo zonose kaip Irakas. „Robotai negebėtų suprasti viso situacijos sudėtingumo ar interpretuoti žmogaus elgesio niuansų“, – sako ji. – „Jiems sunku būtų atskirti kareivius nuo civilių.“
Siųskite dronus
Bet robotus nuo pavadžio gali tekti paleisti greičiau, nei norėtume. Naujos taktinės ryšio trikdymo sistemos, pavadintos „DroneDefender“ ir „DroneShield“, yra skirtos nutraukti radijo ryšį tarp operatoriaus ir drono, ir vis dažniau pasirodo mūšio lauke. Dronai, kurios JAV dovanojo Ukrainai, pasirodė beverčiai dėl rusiškų trukdžių įrenginių. Jeigu nuotolinis valdymas neįmanomas, bepilotės sistemos turės būti visiškai autonomiškos.
R. Arkinas siūlo geresnį sprendimą. Užuot palikus robotus vykdyti įsakymus taip, kaip jiems atrodo geriausia, ginkluoti robotai galėtų būti aprūpinti „etikos gido“ programine įranga, atsižvelgiančia į tarptautinę teisę, sako jis.
Pavyzdžiui, jei potencialus taikinys negali būti patvirtintas kaip tinkamas, etikos vadovas gali pareikalauti, kad robotas imtųsi tam tikrų veiksmų – tarkime, prisiartintų ir geriau apžiūrėtų. Ji taip pat galėtų vetuoti ataką, jei, tarkime, zonoje yra civilių.
R.Arkinas nurodo video iš Irako, kuriame sraigtasparnio įgula paklūsta įsakymams šauti ir nužudyti sužeistą sukilėlį. Robotas su įdiegtu etikos vadovu tokiam įsakymui nepaklustų dėl teisinių priežasčių, sako jis. Kitaip nei žmogus, robotas nejaustų troškimo veikti neteisėtai, siekdamas keršto ar baimindamasis viršininkų. Atsimenant ilgą karo žiaurumų istoriją, galintys žudyti robotai keltų mažesnę grėsmę nei galintys žudyti žmonės. Kaip ir autonomobiliai, mašinos gali geriau laikytis įstatymų, kuriuos žmonės linkę laužyti.
Etikos vadovo koncepcija tebėra ankstyvojoje stadijoje, nors R.Arkinas mano, kad būsimi DI pasiekimai padarys tai įmanomu dalyku. Tačiau kai kam tai yra ne tiek techninė problema, kiek fundamentalus etikos klausimas.
„Visiškai autonomiški ginklai kelia ir daugybę kitų klausimų, kurie nėra susiję su gebėjimu atskirti karinius objektus nuo civilių ,“ sako B.Docherty. – „Gyvybės ir mirties sprendimo priėmimo delegavimas mašinai peržengia moralinį slenkstį.“
Bet šį slenkstį jau dabar peržengė rinkoje esančios mašinos – tokios, kaip „Tesla“, kurios gali persirikiuoti į kitą juostą be žmogaus įsikišimo. Filosofas iš Kalifornijos valstijos politechnikos universiteto Patrickas Linas sako, kad tai atskleidžia dvigubus norinčių uždrausti robotus žudikus standartus.
„Nesu girdėjęs, kad kas reikalautų žmogaus kontrolės autonomiškame automobilyje“, – sako P.Lin. – „Jeigu tai yra išties etikos reikalavimas žudyti galinčiam robotui, būtų logiška tai pritaikyti ir kitoms mašinoms, kurios gali nužudyti – tarkime, autonomobiliams.“
Aišku, robotų žudikų paskirtis yra žudyti, tuo tarpu autonomobilis nužudyti gali tik atsitiktinai. Bet P.Lino manymu, ši takoskyra nėra svarbi.
„Robotai automobiliai per metus gali nužudyti daugiau žmonių atsitiktinai, nei kariniai robotai – nes robotų automobilių būtų daug daugiau. Jei leidžiame autonomobiliams spręsti gyvybės ir mirties klausimus, tada turėtume priimti ir robotus žudikus – arba atmesti juos abu“, – sako filosofas.
Sydney Levine iš MIT tiria susijusius su autonomobiliais etinius klausimus ir taip pat mato tiesiogines paraleles. Savo darbe ji siūlo autonominių automobilių elgesio etines gaires.
„Pradedame nuo psichologinio klausimo“, – sako Levine. „Kaip žmonės suvokia autonominius ginklus, kaip jiems priskiria kaltę, priežastingumą ir moralinę atsakomybę?“
Atsakymai į šiuos klausimus turėtų padėti priimti informuotus reguliavimo politikos sprendimus. Jos darbas apie bepiločius automobilius išryškino įsitikinimų nenuoseklumą: norime, kad automobiliai darytų kuo mažiau žalos, bet tuo pačiu norime, kad mūsų automobiliai saugotų mus, o ne kitus. Visuomenės požiūris į robotus žudikus gali pasirodyti esantis toks pat paradoksalus.
„Jei sutinkame, kad bepiločiai automobiliai priimtų gyvybės ir mirties sprendimus, turėtume priimti ir robotus žudikus“ – pastebi P.Linas. Tad gal reikėtų permąstyti robotų žudikų draudimą? „Turime nedelsdami juos reguliuoti, bet uždraudimas būtų pernelyg ankstyvas“, – sako R.Arkinas. Apginkluotos mašinos reikštų mažesnę riziką kareiviams, ir mažesnę nekaltų civilių žuvimo galimybę – bet tik tuo atveju, jeigu sukursime atitinkamų saugiklių technologiją. Jei bus įgyvendintas jų uždraudimas, to nenutiks – ir civilių mirtys tęsis kaip ir anksčiau.
Rusijos robotų armija
Nors Rusijos oro dronų technologijos atsiliko nuo JAV kariuomenės, karą ant žemės jos tikisi laimėti. 2013 metais pradėta iniciatyva sukūrė ginkluotus antžeminius robotus, mažus robotus, galinčius veikti patalpose, ir netgi tankus, dalis kurių gali veikti autonomiškai.
Pavyzdžiui, „Uran-9“ yra robotas mini-tankas, apginkluotas patranka arba prieštankinėmis raketomis; Rusijos armijai pateikti 22 tokie įrenginiai, kurie tarnybą turėtų pradėti jau kitais metais. „Uran-9“ gali būti valdomas nuotoliniu būdu, bet turi ir visiškai autonominį režimą, kuriuo veikdamas gali aptikti, identifikuoti ir apšaudyti taikinius pats.
Vadimas Koziulinas iš PIR Politikos tyrimų centro sako, kad ginkluotų robotų plitimas lėtas, nes daugelis toliau pasiūlymo stadijos nežengia. Rusijos kariuomenė esą užsakė ne autonomines žudymo mašinas , o pusiau autonominius įrenginius, galinčius veikti autonomiškai – jeigu dėl priešo naudojamų trikdžių prarandamas ryšys su kontroliuojančius žmogumi.
Dėl tokio autonomiškumo poreikio, kaip ir sausumos minų bei kasetinių bombų, Rusija draudimo, galinčio sumažinti karines jos galias, nepasirašys, teigia Kozyulinas.
„Kol kas Rusija nenori paremti draudimo. Dabar vertinama situacija ir ši pozicija gali pasikeisti“, – sako V.Koziulinas.
