Kartą jis pradėjo supirkinėti smulkias monetas, kurias žmonės bankuose keisdavo į kupiūras: jam toptelėjo, kad tarp paprastų monetų gali pasitaikyti ir vertingų kolekcinių – ir taip, kartu su sūnumi vakarais jas perrinkdamas, uždirbo 6000 JAV dolerių.
Evarto mieste Mičigano valstijoje, G.Selbee priklausė nedidelė parduotuvėlė – ir jis sugalvojo, kaip galima padidinti pelną, pardavinėjant loterijos bilietus: prie bilietų pluoštelio pritvirtindavo blizgančią smulkią monetą ir sakydavo lankytojams, kad ji neša sėkmę, – ir taip miestelyje, kuriame nėra nė 2000 gyventojų, pardavė bilietų už 300 tūkstančių JAV dolerių per metus, gaudamas 20 tūkstančių JAV dolerių pelną.
Tačiau šie pinigai buvo niekis, palyginus su pagrindiniu G.Selbee įmintu galvosūkiu: jis sugalvojo, kaip „nulaužti“ valstijos loteriją ir nenusižengiant įstatymams, laimėti milijonus dolerių. Jo istoriją pasakoja „Huffpost Highline“.
JAV - loterijų šalis
JAV yra dažnų loterijos laimėjimų, kuriuos sunku paaiškinti vien sėkme, statistika. Žurnalo „Columbia Journalism Review“ tyrimas rodo, kad per pastaruosius 7 metus apie 1700 amerikiečių išsigrynindavo laimingus – didesnės nei 600 dolerių vertės – bilietus po 50 kartų ir dažniau.
Dažniausias laimėtojas – Clarance W. Jones iš Masačiusetso valstijos, kuriam per šešis metus teko daugiau nei 10 tūkstančių laimingų bilietų, kurių bendra laimėjimų suma – daugiau nei 18 milijonų dolerių. Gali būti, kai kurie iš šių žmonių yra sukčiai. Tačiau tikėtina, kad bent keletas iš jų – žmonės, pasikaustę matematikoje ir analizėje ir aptikę loterijų spragas, kurių nepastebėjo rengėjai. Tokie, kaip Geraldas Selbee.
Kartą į pensiją išėjęs ir parduotuvėlę pardavęs 64 metų G.Selbee išvydo brošiūrą su naujos loterijos „Winfall“ reklama. Už 1 JAV dolerį galima buvo įsigyti bilietą su 49 langeliais, kuriuose surašyti skaičiai. Savaitės gale loterijos organizatorius – kompanija „Michigan Lottery“, paskelbdavo šešis laimingus skaitmenis – ir visus 6 užbraukusiam dalyviui atitekdavo, aukso puodas: 2 milijonai dolerių ar daugiau. Atspėjus 2, 3, 4 ar 5 iš šešių, buvo galima laimėti kuklesnes sumas.
Svarbu, kad loterijos suma neaugo be galo: jei aukso puodo niekas nelaimėdavo, jis pamažu didėjo, ir kai suma viršydavo 5 milijonus dolerių, būdavo paskirstoma žaidėjams, užbraukusiems nuo 2 iki 5 skaitmenų. Dėl tokių „griūčių“ kas keletą savaičių smulkūs laimėjimai smarkiai išaugdavo.
Geraldas paskaičiavo, kad dalyvio tikimybė laimėti 5 dolerius už teisingus tris skaitmenis – 1 iš 54, o laimėti 100 dolerių už 4 skaitmenis – 1 iš 1500. Tačiau aukso puodo „griūties“ savaitę laimėjimo sumos buvo visai kitokios: vietoje 5 dolerių buvo galima laimėti 50, o vietoje 100 – jau 1000. Išvada? Norint loterijoje neprarasti pinigų, reikia nusipirkti pakankamai bilietų ir kad niekas nelaimėtų aukso puodo. Su sėkme tai neturėjo nieko bendro.
Senos tradicijos
Loterijos JAV ne šiaip pramoga – tai ir tradicija, ir bendruomeninis susitarimas. Dar kolonijiniais laikais, XVII amžiuje jas rengdavo bažnyčios, universitetai ir netgi vietos valdžia, taip rinkdama pinigus kelių statymui, mokyklų steigimui ar kariuomenės išlaikymui. Dabar loterijas JAV rengia 44 valstijos, Kolumbijos apygarda, Puerto Rikas ir Virginijos salos, o amerikiečiai loterijų bilietams išleidžia 80 mlrd. dolerių per metus (palyginimui: kino pramonė, iš kino teatrų bilietų pardavimo teuždirba 11 mlrd. dolerių). Iš šios sumos 50 milijardų grįžta žaidėjams kaip laimėjimai, o 22 milijardai skiriami socialinėms programoms – švietimui, senjorų priežiūrai, pagalbai veteranams, pensijų fondams. Žurnalisto Davido Cay Johnstono tyrimas rodo, kad 2009 metais 11-oje valstijų į biudžetą iš loterijų surinkta daugiau pinigų, nei iš korporacijų sumokamų pajamų mokesčių. Todėl šis azartinis žaidimas politinių priešininkų praktiškai neturi.
Iš pradžių ir pats G.Selbee nebuvo tikras savo skaičiavimų tikslumu. Ar gi gali būti, kad dešimtys ir šimtai kompanijos darbuotojų nebūtų atsižvelgę į tokią paprastą spragą – kad „nugriuvus“ aukso puodui, dolerį kainuojantis bilietas atneš daugiau nei dolerį, – jei paprastas žmogus, tegul ir su matematiniu išsilavinimu, pastebėtų tai per kelias minutes? Siekdamas patikrinti savo teoriją, vyras palaukė, kol aukso puode prisikaups daugiau nei 5 mln. dolerių, įsigijo 2200 loterijos bilietų po 1 dolerį, palaukė laimingų skaičių paskelbimo, perrinko visus bilietus, ieškodamas turinčių 2, 3, 4 ar 5 atitikmenų kombinacijas ir laimėjo $2150 – tai yra, netgi nepadengė išlaidų. G.Selbee nusprendė, kad nupirko statistiškai nepakankamą skaičių bilietų. Akivaizdu – jei mesime monetą 6 kartus, gali 4 kartus iškristi herbas ir 2 – skaičius, tačiau jeigu monetą mesite 6000 kartų, rezultatas priartės prie labiausiai statistiškai tikėtino: 3000 ir 3000. Kitaip tariant, norint, kad skaičiavimai pasitvirtintų, reikia pirkti daugiau loterijos bilietų.
Tad, praėjus dar kelioms savaitėms, prieš kitą aukso puodo „griuvimą“ savamokslis tyrėjas loterijai išleido jau 3400 dolerių. Po laimingos kombinacijos paskelbimo ir per kelias valandas surūšiavęs bilietus, paskaičiavo savo pelną: 6300 JAV dol.
Įkvėptas sėkmės, pensininkas statymus dar padidino – įsigijęs 8000 bilietų po dolerį, jis uždirbo jau 15 700 dolerių. Sistema veikė! Tik tada G.Selbee nusprendė viską papasakoti žmonai Marjorie. Ji visada buvo nusiteikusi prieš azartinius žaidimus ir riziką, tačiau 15 700 dolerių – svarus argumentas.
Teko dirbti pačiam
Kad įsigytų pakankamai loterijos bilietų, vyrui teko tartis su parduotuvių savininkais. Mat „Winfall“ bilietai buvo spausdinami parduotuvėse esančiuose terminaluose, ir vienu kartu galima buvo įsigyti daugiausiai 100 bilietų. Todėl, norint atspausdinti, tarkime, 10 tūkstančių bilietų, pardavėjas prie terminalo turėjo stovėti 4 valandas ir spaudinėti mygtuką „spausdinti“, kol mašina pateiks kitą bilietų porciją. Nė vienas pardavėjas kiaurą dieną stovėti prie spausdintuvo nesutiko, tačiau leisdavo tuo užsiimti patiems Geraldui su Marjorie – mažame miestelyje porą visi pažinojo.
Atspausdinę dešimtis tūkstančių bilietų, sutuoktiniai parveždavo juos namo ir po laimingų skaičių paskelbimo rankomis surūšiuodavo į krūveles – nuo 0 iki 5 atspėtų skaičių (šeši iš šešių jiems neiškrito nė karto). Užsiėmimas buvo baisingai monotoniškas.
Kaip ir kitos valstijos, Mičiganas palankiai vertino didelius, korporatyvinius bilietų pirkėjus – kuo daugiau nuperkama, tuo daugiau pinigų patenka į valstijos ir kompanijos-organizatorės iždą. Kad strategija veiktų, reikėjo didelių investicijų, tad G.Selbee iš pradžių įtraukė savo šešis vaikus – kurie loterijos bilietus pirkdavo už savo pinigus – o 2003 metų birželį, maždaug po pusmečio nuo viso sumanymo pradžios, sukūrė savo korporaciją tyčia nuobodžiu pavadinimu: „GS Investment Strategies“. Ji egzistavo tik popieriuose, neturėjo jokio turto, nieko negamino, nieko nesamdė – vienintelė jos veikla buvo žaidimas loterijoje. Geraldui, jo šeimai ir pažįstamiems – iš viso 25 žmonėms – priklausė „GS Investment Strategies“ pajai, įsigyti už 500 dolerių. Iki 2005 metų pavasario – mažiau nei per dvejus metus – korporacija „Winfall“ loterijoje sužaidė 12 kartų, kaskart didindama bilietų skaičių – ir laimėjimus. Pirmojo bandymo pelnas buvo 40 tūkstančių dolerių, antrojo – 80 tūkstančių, trečiojo – 160 tūkstančių. Marjorie atidarė kaupiamąją sąskaitą, Geraldas nupirko naują mašiną, turistinę priekabą ir pradėjo pirkti auksines ir sidabrines monetas – siekdamas sukaupti šeimai tvirtos valiutos atsargas.
Jautėsi visiškai teisus
Visą tą laiką Geraldas nė minutėlės nesudvejojo savo veiksmų teisingumu ir buvo visiškai įsitikinęs, kad žaidžia loteriją būtent taip, kaip ji buvo sumanyta – ir jeigu galima smarkiai padidinti laimėjimo sumas, reiškia, organizatoriai taip ir planavo, siekdami suvilioti žaidėjus. G.Selbee bilietai buvo lygiai tokie patys, kaip ir kitų dalyvių – jis tiesiog nusprendė pirkti jų daugiau. Be to, jo išleisti pinigai teko visos bendruomenės gerovei, nes apie 35 centus nuo kiekvieno loterijos bilieto paimdavo valstija.
2005 metų gegužę „Winfall“ loterija netikėtai nutraukė savo egzistavimą – ir vietoje jos atsirado nauja, su kitokiu mechanizmu. Selbee šeima liūdėjo neilgai: po mėnesio sužinojo, kad praktiškai identiška Mičigano loterijos kopija, pavadinta „Cash WinFall“, vyksta Masačiusetso valstijoje. Skyrėsi tik tai, kad bilietai kainavo ne dolerį, bet du, ir atspėti reikėjo 6 iš 46 – o ne iš 49 skaičių. Dar vienas skirtumas buvo ir aukso puodo „griuvime“ – šis krisdavo pasiekęs 2 mln. dolerių – o ne 5.
G.Selbee skaičiavimai parodė, kad laimėjimo tikimybė Masačiusetse irgi nebloga. Tiesa, bilietų teks važiuoti 1200 km.
Per pažįstamų pažįstamus Geraldas susitarė su dviem loterijos bilietų platinimo vietų savininkais, kad aukso puodo „griūties“ savaitę jie su Marjorie atvažiuos ir terminaluose atsispausdins bilietus. Formaliai parduotuvėlių savininkai prisijungė prie „GS Investment Strategies“ ir pasamdė du pensininkus bilietų spausdinimui. Dirbdami po 10 valandų per dieną be pertraukos, per pirmąjį atvažiavimą Selbee'iai atspausdino 60 tūkstančių bilietų už 120 tūkstančių dolerių, rankomis visus juos patikrino ir namo išsivežė 58 tūkstančius gryno pelno (iš viso laimėjo 178 tūkstančius). Po šešių metų „korporacija“ Masačiusetse įsigydavo po daugiau nei 350 tūkstančių bilietų, išleisdama 700 tūkstančių dolerių, o laimėjimas pasiekė 998 tūkstančius.
Rojus baigėsi
Masačiusetso loteriją organizuojanti kompanija galėjo sekti parduotų bilietų skaičių ir aptikti neįprastą jų pardavėjų elgesį – tačiau, panašu, dviejų taškų, kur triūsė Selbee'iai, veikla jų nesudomino. Kaip vėliau paaiškino Geraldas, jis nebuvo pirmasis supratęs, kaip galima užsidirbti iš loterijos: valstijoje buvo ir daugiau asmenų ar grupių, naudojančių panašią strategiją. Per penkerius metus Geraldas ir Marjorie lankydavosi Masačiusetse po 6–9 kartus per metus, visada laikydamiesi pradinės strategijos: spausdindavo bilietus, juos tikrindavo, išsigrynindavo laimėjimus ir pinigus kartu su nelaimėjusiais bilietais parsiveždavo namo. Nelaimėjusius bilietus jie saugojo, jei JAV mokesčių tarnyba susidomėtų jų pajamų kilme.
Iki 2009 metų Selbee'iai loterijoje iš viso laimėjo 20 milijonų dolerių, ir gavo 5 milijonus gryno pelno (atskaičius loterijos bilietų kainą ir mokesčius). Jų gyvenimo būdas menkai pasikeitė – jie galėjo skraidyti atostogauti privačiu lėktuvu, tačiau Marjorie net neįsigijo indaplovės – vietoje to šeima kaupė pinigus juodai dienai (buvo pasaulinės finansų krizės įkarštis) ir apmokėjo anūkų mokslus. Per visą laiką „korporacija“ pralaimėjo tris kartus – vieną kartą 2007 metais, kai kažkam pavyko atspėti visus 6 skaičius, grupė prarado 360 tūkstančių dolerių. Tačiau Geraldas sustoti neketino: „Melšiu šią karvę, kol ji dar laikosi ant kojų“, – sakė jis.
Finalas atėjo netikėtai. 2011 m. birželį, laikraščio „Boston Globe“ žurnalistei Andrea Estes paskambino kažkoks tarnautojas, pataręs jai panagrinėti Masačiusetso loterijos laimėtojų, per pastaruosius metus laimėjusių daugiau nei 20 kartų ir daugiau nei 20 tūkstančių, ataskaitas. Tokias ataskaitas loterijos organizatorius siųsdavo įvairioms valstybinėms tarnyboms, kad jos galėtų rasti žmones, vengiančius mokėti mokesčius ir alimentus. Sąraše A.Estes labai greitai aptiko „GS Investment Strategies“ korporaciją ir kitas, reguliariai laiminčias daug pinigų grupes – tarp kurių ir keli MIT studentų susivienijimai.
Tiriamasis A.Estes straipsnis „Boston Globe“ pasirodė 2011 metų liepos 31 dieną. Jame pažymima, kad bet kas, galintis išleisti daugiau nei 100 tūkstančių loterijos bilietams aukso puodo „griūties“ savaitę, „praktiškai garantuotai“ gaudavo pelną – ir tai vyksta, savaime suprantama, eilinių žaidėjų, kurių šansai gerokai mažesni, sąskaita. Žurnalistės skaičiavimais, vos trims organizuotoms žaidėjų grupėms galėjo tekti du trečdaliai visų laimingų bilietų.
Istorija tapo sensacija. Temą pasigriebė stambūs nacionaliniai leidiniai, politikai ėmėsi kritikuoti loterijos mechanizmą, į laikraštį rašė žmonės, pasakoję, kad visada taip ir žinoję, jog kai kas iš to pelnosi. Po 2 dienų Masačiusetso valstijos iždas paskelbė, kad „Cash WinFall“ per metus bus uždaryta, o kol kas parduotuvėms bus draudžiama pardavinėti loterijos bilietus už daugiau nei 5000 dolerių per dieną.
A.Evarte gyvenantį G.Solbee naujiena šokiravo. Publikacijoje jis buvo vaizduojamas kitų sąskaita turtėjantis nusikaltėlis, tačiau juk jis žaidė griežtai laikydamasis taisyklių. Taip, jis pirkdavo daug bilietų – tačiau tai nebuvo uždrausta, o jo pinigai ėjo į valstijos biudžetą. Jei ką nors ir galima apkaltinti, tai tik loterijos organizatorius, kurių kišenėn byrėjo po keliasdešimt centų nuo kiekvieno paprasto žmogaus išleisto dolerio. Norėdamas pasiaiškinti, Geraldas davė interviu A.Estes, kuriame papasakojo, kaip viena iš konkuruojančių su juo grupių išties manipuliavo loterija. Žurnalistė paskelbė dar du straipsnius, sukėlusius valstijoje naują visuotinio nepasitenkinimo bangą ir privertusius valdžią ištirti galimus piktnaudžiavimus.
"Tik ieškojau dėsningumų"
Geraldas ir Marjorie paskutinį kartą loterijoje dalyvavo 2012 metų sausį. Po to atlikti skaičiavimai parodė, kad per 9 žaidimo metus dviejose valstijose jie išsigrynino maždaug 27 milijonus dolerių, ir gavo 7,75 milijono ikimokestinio pelno – kuris buvo padalintas tarp „GS Investment Strategies“ dalininkų.
Po pusmečio, 2012-ųjų liepą, Masačiusetso valstijos inspektoriaus ataskaitoje nuspręsta, kad G.Selbee pažeidė dalyvavimo loterijoje taisykles, spausdindamas bilietus savarankiškai (o kartais ir ne oficialiu pardavimo taškų darbo metu). Vis dėlto, ataskaitoje pabrėžiama, kad dėl tokio maniakiško loterijos bilietų pirkimo laimėjo visi – per 7 su puse „Cash WinFall“ veikimo metus valstijos biudžetas gavo apie 120 milijonų dolerių, iš kurių 40 milijonų sumokėjo stambūs žaidėjai, savo ruožtu niekaip netrukdę visiems kitiems pirkti tiek bilietų, kiek tik norėjo, ir nekeitę kiekvieno atskiro bilieto galimybių.
Apibendrinant, Geraldui ir Marjorie būtų galima papriekaištauti (arba padėkoti – kaip pažiūrėsi) tik dėl iliuzijų sugriovimo. Pasaulyje, kur turtingieji turi daugiau galimybių nei skurdžiai, loterija buvo laikoma lygių galimybių procesu: atrodė, joje tiek pirmų, tiek antrų šansai vienodi – blogi, tačiau vienodi.
Bet Selbee'ių veikla įrodė, kad netgi loterija – dar vienas kapitalizmo įrankis, kurį galima panaudoti savo interesams – jei pavyzdžiui turi atitinkamą išsilavinimą ar pinigų. Bet ar Selbee'iai kalti, kad sistema taip veikia? „Ieškau dėsningumų. Štai ir viskas, jokių garantijų“, sako Geraldas Selbee.
