Legenda, kuria ir prasidėjo visa ši Vilniaus dinozauro istorija, pasakoja, jog kadaise Dinas Zauras suėdė vieną filologę ir dabar kasmet tais pačias keliais važiuoja jų už tai atsiprašyti. Pirmasis Dinas Zauras Vilniaus gatvėse pasirodė dar 1978-ais metais 10-ojoje FiDi, kai VU Fizikos fakultetas persikėlė atokiau nuo miesto centro į Saulėtekį. Žmogus, sukūręs šį didžiulį mechaninį padarą, fizikų vadinamas Dino Zauro tėvu ir motina, yra Vilius Armonas. Kaip jis pats teigia, vieną dieną pas jį apsilankę draugai parodė ant lapelio nupieštą brėžinuką ir paklausė: „Ar tokį galėtum padaryt?“ Ilgai nedvejojęs, V. Armonas atsakė: „Pabandom“.
Per visą savo gyvenimą Dinas Zauras ne sykį keitėsi. Toks, koks dabar yra pažįstamas vilniečiams, jis atsirado 38-ojoje FiDi ant savivarčio GAZ-53 platformos. Ši buvo pritaikyta pakelti 8 tonas, tačiau visa Dino Zauro masė dėl metalinių konstrukcijų, valdymo įrenginių bei dekoracijų išėjo beveik du kartus didesnė. Žvelgiant iš techninės pusės, Dinas Zauras yra išties unikali mašina – ji atlaiko dvigubą viršsvorį bazinei važiuoklei bei varikliui, yra valdoma pneumatiniais valdikliais, kurių veikimui reikalingi azoto dujų balionai, dėl saugumo šioje mašinoje yra įrengti pneumohidrauliniai stabdžiai, o 100 Dino Zauro kilometrų atitinka maždaug 8000–10000 paprastos mašinos kilometrų.
Tam, kad ši sudėtinga mašina galėtų sėkmingai važiuoti miesto gatvėmis, reikalinga 9 žmonių komanda. Vairuotojo darbas yra valdyti Diną Zaurą, tačiau jis kelio nemato – jam priekyje einantis šturmanas iš išorės pasakoja, ką daryti. Šalia vairuotojo sėdi žmogus, pulteliu valdantis kaklo judesius, kiti du valdo Dino Zauro uodegą. Dar du žmonės yra įdarbinti keisti minėtus dujų balionus, o paskutinysis komandos narys – mechanikas – reikalingas nenumatytiems įvykiams, jeigu kiltų gedimų. Mechanikui padeda taip vadinamas „įrankių berniukas“, kuris yra atsakingas už įrankius.
Nors iš šono gali pasirodyti, jog tai tėra tik iš sudėtingų mechanizmų sukonstruota mašina, patiems šventę organizuojantiems studentams tai yra jų be galo mylimas augintis, kurio variklio garsai toli gražu nėra tik mechaninių procesų veikimas, bet tikrų tikriausio gyvo dinozauro širdies plakimas. Nuolatinei jo priežiūrai kasmet skiriama labai daug laiko bei pastangų, tačiau dėl įvairių senėjimo procesų bei kitų kylančių problemų priversti Diną Zaurą tvarkingai judėti kasmet būna vis sunkiau įveikiamas iššūkis.
Taigi, kad ir kiek sentimentų šis Dinas Zauras keltų tiek fizikams, tiek ir FiDi pamėgusiems vilniečiams, šiemet jos organizatoriai galiausiai ryžosi atsisveikinti su senuoju dinozauru ir užauginti naują – tą, kuris pernai eisenos metu važiavo šalia didžiojo. Šiemet jis pasirodys šventėje jau gerokai paaugęs ir, priešingai nei senasis, elektrinis, tad ir tausojantis gamtą.
Tad šiemet, liūdėdami, jog tenka atsisveikinti su tiek metų puoselėtu Dinu Zauru, bet taip pat nekantraudami šventės mylėtojams pristatyti šiuos į FiDi istoriją įeisiančius pokyčius, VU Fizikos fakulteto studentai kviečia vilniečius ir miesto svečius balandžio 6 d. apsilankyti FiDi 51 dieninėje dalyje pažiūrėti, ką šiemet jie yra paruošę, bei paskutinį sykį pamatyti numylėtą Vilniaus dinozaurą, kuris, tiesa, nė neketina atsisveikinti tyliai.
