Seriale vaizduojama daug herojiškumo – o vieni ryškesnių personažų yra trys narai, kurie (seriale) patys pasisiūlė lysti po sprogusiu ketvirtuoju Černobylio atominės elektrinės (ČAE) reaktoriumi ir išleisti iš rezervuarų vandenį, idant būtų išvengta dar vieno radioaktyvaus sprogimo.
Inžinierius Oleksėjus Ananenko buvo vienas iš trijų vyrų. Dėl savo misijos trijulė buvo praminta „narais savižudžiais“ – nuo galvos iki kojų apsirengę apsauginiais kostiumais, jie paniro į tamsius ketvirtojo bloko tunelius, tačiau kalbėdamas dabar, O.Ananenko visai nelaiko savęs herojumi: „Neturiu kuo didžiuotis. Kodėl turėčiau jaustis herojumi? Buvo mano budėjimas ir tai buvo mano darbas. Aš buvau apmokytas tai atlikti“.
Viskas prasidėjo 1986 m. balandžio 26 d.: 1 val. 23 min. vietos laiku sprogo ketvirtasis ČAE reaktorius. Užgesinus liepsnas (per kurių gesinimą labai stipriai nukentėjo gaisrininkai – didelei jų daliai ši užduotis vėliau baigėsi mirtimi nuo radiacijos), mokslininkai išsiaiškino, kad reaktoriaus branduolys ir toliau lydosi bei smelkiasi į rūsį, kuriame buvo rezervuarai su 20 milijonų litrų vandens.
Ekspertai apskaičiavo, kad 185 tonos išsilydžiusios radioaktyvios lavos, susijungusios su vandeniu, sukeltų radioaktyvaus garo sprogimą, galia prilygstantį 3-5 megatonoms. Oleksėjus buvo vienas iš kelių darbuotojų, kurie žinojo, kur įtaisytos vožtuvai ir jų spynos, kurios leistų iš vėsinimo sistemos rezervuarų išleisti pavojų keliantį vandenį.
Tad jam, vyresniajam inžinieriui Valerijui Bespalovui ir pamainos vadovui Borisui Baranovui buvo skirta užduotis išspręsti šią problemą (priešingai nei rodoma seriale, jie nebuvo tiesiog savanoriai).
Gaisrininkai jau buvo išleidę nemažai vandens iš požemių, tad vyrams neteko plaukti – tačiau jiems vis tiek teko bristi per radioaktyvų skystį, tyvuliuojantį 3 metrų gylyje po žeme.
Scena, kaip jie, pasišviesdami žibintuvėliais tamsiais koridoriais braidžioja po radioaktyvią sriubą, tapo viena iš įsimintiniausių serialo scenų.
Bet net ir šiandien Oleksėjus į praeitį žiūri ramiai – o sulaukęs tiek dėmesio, tiesiog gūžčioja pečiais. „Aš atlikau savo darbą, ir nėra čia kuo labai didžiuotis“, – kartoja jis.
Vyras teigia, kad jis neišsigando, nes buvo susitelkęs į savo pareigą. Černobylyje dirbo jau trejus metus. Tačiau jo žmona Valentina atskleidžia šiek tiek daugiau. „Anksčiau jis man sakė kitaip. Jis labiau bijojo, kad jei neatliks savo pareigos, jį atleis. Tai buvo sovietų laikai, ir tokia baimė buvo pagrįsta“.
Oleksėjus jau anksčiau pasakojęs ir apie kitą širdį stingdantį momentą, kai jis žengė po ketvirtuoju reaktoriaus bloku. „BBC Ukraine“ jis sakė, kad bijojo, jog neras sklendžių – ar jos užstrigs.
Oleksėjus, kuris iki šiol dirba branduolinėje pramonėje, pasakoja: „Su Bespalovu įžengėme į vandenį, ir gylis buvo iki kelių. Stengėmės judėti kiek įmanoma greičiau. Koridorius buvo užtvindytas radioaktyviu vandeniu, kuris skverbėsi iš aukštesniųjų lygių. Jaudinausi, kad neatskirsime, kurios sklendės tiksliai reikalingos – bet baimė greitai išsisklaidė, nes pasirodo, viskas buvo teisingai pažymėta. Sklendės atsivėrė sąlyginai lengvai. Mes tiesiog atitraukėme sklendes ir iškart pasigirdo triukšmas. Suvokėme, kad vanduo išbėgo ir mums belieka sugrįžti“.
Nepaisant jaudinančios patirties, Oleksėjus su buvusiais bendražygiais daugiau gyvenime niekada nebesusisiekė. Jis aiškina: „Būtų klaida manyti, kad esame artimi draugai. Mes buvome tiesiog tos pačios pamainos kolegos, ir už darbo ribų nepalaikėme jokių ryšių. Tarp mūsų nėra nieko bendro. Žinau, kad Bespalovas gyvena kažkur netoli mano namų, bet mes visiškai nesusitinkame“.
Visi trys vyrai katastrofą išgyveno – ir tebegyvena iki šiol, tik B.Baranovo jau nebėra, 2005 m. jis mirė nuo širdies smūgio (tad tiesioginio ryšio su radiacija nėra).
Televizijos seriale rodoma scena, kur tyrimui vadovaujantis mokslininkas Valerijus Legasovas ir politikas Borisas Ščerbina sušaukia vyrus į salę ir paskelbia, kad tie, kas eis savanoriais, gaus 400 rublių premiją, bus paaukštinti pareigose ir valdžia garantuos, kad po mirties bus pasirūpinta jų šeimomis. Bet Oleksėjus neigia tokią įvykių eigą.
„Nebuvo jokio tokio susirinkimo, – prisimena vyras. – Nei kas mums plojo, išlindus iš rūsių. Ir niekas negėrė degtinės. Tiesą sakant, aš išvis nevartoju alkoholio“.
Tačiau O.Ananenko ir dar kartą gyvenime susidūrė su mirtimi – ir ją apgavo. 2017 m. jį partrenkė automobilis, vyras 36 dienas išbuvo komoje, ir turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
Parengta pagal „The Mirror“.
