Tikrai taip, tai yra tiesa – anksčiau nusikaltėliai kartais buvo verdami gyvi. Tiesa, tai yra vienas iš rečiausių mirties bausmės vykdymo būdų, nepalyginamai retesnis už korimą ir galvų kapojimą. Ir taip – šis metodas taikytas ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje (nors apie pastarojo žemyno papročius rašytinių šaltinių nėra daug).
Škotų didikas Williamas de Soulesas antrasis buvo apkaltintas raganavimu ir sąmokslu – ir dar 1321 metais buvo išvirtas. 1392 metais Niurnberge vyras buvo išvirtas gyvas už savo paties motinos išprievartavimą ir nužudymą. Monetų padirbinėtojai buvo verdami per visus viduramžius. Net XVII a. pabaigoje vienas žmogus, padėjęs monetų padirbinėtojams, buvo išvirtas aliejuje Bremene.
Ir tai – tik vos keli atvejai iš kelių šimtų. Škotijoje, Anglijoje, Šventosios Romos imperijoje, Olandijoje ir dar ne vienoje Europos šalyje mirtis katile buvo laikoma viena griežčiausių bausmių žudikams, išdavikams ir pinigų padirbinėtojams. Deventeryje (Nyderlanduose) dar galima pamatyti katilą, kuriame kadaise virė nusikaltėliai.
Tuo tarpu Japonijoje robinhudiškomis vagystėmis išgarsėjęs Išikava Goemonas (t.y. atiduodavęs grobį vargstantiems), buvo išvirtas dar XVI amžiuje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kartu virė ir jo sūnus – o kai kur rašoma, kad tame katile buvo visa jo šeima. Tiesa, tokios bausmės Goemonas sulaukė ne už vagystes, o už bandymą nužudyti antrąjį Japonijos suvienytoją, karžygį ir politiką Toyotomi Hideyoshi.
Taigi, mirtis verdančiame katile buvo reta, bet tikra bausmė. Kartais tame katile kunkuliuodavo aliejus, derva ar taukai, kartais – vanduo. Auka būdavo įmetama dažniausiai viešoje vietoje, mirtis nutikdavo per kelias minutes. Tiesa, ypatingai retais atvejais tame katile nekunkuliavo niekas – pasmerktasis būdavo įmetamas į šaltą vandenį, o šis būdavo užverdamas. Tai buvo daug didesnė bausmė – nes kančia kartais trukdavo ir kelias valandas.
