Nuo 14 iki 395 mūsų eros metų 43 iš 69 Romos valdovų (62 proc.) žuvo smurtinėmis aplinkybėmis – buvo nužudyti mūšyje ar žmogžudžių. Bet tokie skaičiai pasakoja tik dalį istorijos.
Šio tyrimo autorius Josephas Salehas šiaip jau dirba kosmoso inžinerijos srityje – jis yra „Georgia Tech“ kosmoso technologijos ir tyrimų centro docentas. Bet jo darbas, apimantis erdvėlaivių patikimumą ir nesėkmes, persipynė su jo ilgamečiu susižavėjimu Romos istorija – ir paskatino vyrą susimąstyti, ar nebūtų galima panaudoti tuos pačius statistinius modelius tam, kad būtų galima apskaičiuoti buvimo Romos imperatoriumi rizikas.
„Kad tai buvo rizikingos pareigos, yra gerai žinoma, – „Live Science“ pasakojo J.Salehas. – Tačiau niekada nebuvo ištirta, kaip keičiasi imperatoriaus mirties tikimybė bėgant laikui“.
O kai kurios iš tų mirčių buvo tikrai gana žiaurios. Publijus Septimijus Geta 211-aisiais mūsų eros metais buvo nužudytas savo motinos rankose, kai jam buvo tik 21 metai – ir žmogžudystę suorganizavo jo vyresnysis brolis Karakala. Pats Karakala buvo nužudytas 217-aisiais, rašo Romos istorijos žinovas Ohajo universitete Michaelas Meckleris.
Imperatorius Lucijus Aurelijus Komodas Antoninas (Marko Aurelijaus sūnus), kuris valdė nuo 177 iki 192, taip pat sulaukė niūraus galo. Po nesėkmingo pasikėsinimo nunuodyti nepatenkinti Romos senatoriai pasiuntė imtynininką, kuris pasmaugė imperatorių šiam būnant vonioje, sako istorikas ir Kalifornijos Politechnikos universiteto docentas Dennisas Quinnas.
Apibendrinant, naujajame tyrime nustatyta, kad Romos imperatoriaus šansai išgyventi buvo maždaug tokie patys kaip žmogaus, žaidžiančio rusišką ruletę su keturiomis kulkomis revolveryje, o ne viena, teigia J.Salehas.
Inžinierius naudojo statistinį metodą, kurį paprastai taiko inžinieriai, norėdami apskaičiuoti, kiek ilgai įranga veiks be gedimų. Daugelis tokiu būdu analizuojamų prietaisų patenka į modelį, žinomą kaip „vonios kreivė“. Kai įrenginys pradedamas naudoti, pasitaiko keletas gedimo atvejų. Vėliau nesėkmės kurį laiką mažėja, bet kai prietaisas naudojamas pakankamai ilgai, kad galėtų pradėti dėvėtis, gedimai vėl atsiranda, aiškina J.Salehas.
„Nusidėvėję imperatoriai“
Inžinierius atrado, kad Romos imperatorių likimai veikė panašiu modeliu. Jų mirties rizika buvo didžiausia per pirmuosius valdžios metus, bet jei valdovui pavyko išgyventi pirmuosius metus ir likti gyvam kitus septynerius, jo mirties tikimybė smarkiai sumažėdavo. Tačiau tas lengvatinis laikotarpis trukdavo tik ketverius metus. Sulaukus 12 valdymo metų, imperatoriaus šansai mirti vėl išaugdavo, praneša J.Salehas.
Pavyzdžiui, imperatorius Geta mirė pirmaisiais savo valdymo metais. Karakala mirė septintais savo valdymo metais, o Komodas sulaukė kruvinos pabaigos per savo 16-uosius imperatorystės metus.
Panašiai kaip per anksti gendantys įrenginiai, pirmaisiais savo valdymo metais žuvę imperatoriai mirė dėl to kad „demonstravo mirtinus dizaino trūkumus“ ir griovė pasitikėjimą jų sugebėjimu valdyti, sako J.Salehas.
Imperatoriai, mirę po 12 metų valdymo, buvo labiau panašūs į prietaisus, kenčiančius nuo „susidėvėjimo nulemtų gedimų“: jie buvo pažeidžiami visuomenės pokyčių, naujų priešų iškilimo ar naujų senų priešų, kurie buvo pergrupuoti, išpuolių, rašo inžinierius.
„Tai labai įdomu – kad kažkas tokio atsitiktinio, kaip Romos imperatoriaus nužudymas, turi pagrindinę struktūrą“, – sako J.Salehas.
Atradimas gruodžio 23 d. buvo paskelbtas žurnale „Palgrave Communications“.
