Jis pasakoja, kad lyg to būtų mažo, Rusija atmeta milžinišką JAV, Britanijos, Prancūzijos ir kitų valstybių indėlį į karo pabaigą. „Nors be naujų sąjungininkų Rusija vargu ar būtų išsivertusi. Ir kalba eina ne tik apie kovinius veiksmus, bet ir apie maistą, ginkluotę ir technologijas“, – teigia karininkas.
Pasak D.Antanaičio, 1930 metais Sovietų sąjunga po truputi buvo pradėjusi ruoštis karui, tačiau neturėjo nei tinkamų technologijų, nei patirties, nei inžinierių, kurie galėtų suprojektuoti tinkamą tanką, kuris atitiktų anų metų technologijas ir galėtų kovoti prieš Lenkijos turimus tankus. „Tam tikslui sovietai išsiuntė savo delegaciją į JAV norėdami šias technologijas gauti“, – aiškina ginkluotės entuziastas.
„JAV gyveno genialus inžinierius Johnas Walteris Christie, kuris projektavo tankus JAV kariuomenei. J.W. Christie mintis buvo sukurti lengvą ir labai greitą tanką, kuris galėtų lengvai judėti raižyta vietove, atlikti žaibiškas atakas ir prasibrauti gilyn į priešo užimtą teritoriją. Tokios idėjos patiko rusų vadams, kurių dauguma buvo kavaleristai ir jiems ši taktika buvo panaši į taktiką su žirgais“, – pasakoja karys.
Tačiau anot D.Antanaičio, J.W. Christe planas buvo panaudoti važiuoklėje tik vikšrus – o ne ratus ar ratus kartu su vikšrais. Tam tikslui jis vietoje amortizatorių panaudojo dideles spyruokles.“ Tačiau čia atsirado kelios inžinierines problemos: toks sprendimas reikalavo daug tanko erdvės, o tai didino kovos mašinos gabaritus. Taigi, J.W. Christie sugalvojo kaip išnaudoti savo važiuoklės privalumus nedidinant tanko gabaritų: jis pritaikė svirčių sistemą, kuri spyruoklių slopinimo efektą perkėlė iš vertikalaus į horizontalų lygį“, – nurodo karininkas.
Ši inovacija labai patiko sovietų delegacijai ir jie nutarė veikti greitai – bet nusprendė ne pirkti visą J.W.Christie tanką, bet tik važiuoklę – kadangi būtent ji ir buvo esminė tanko dalis. „Lygiagrečiai sovietai pradėjo dirbti, kad J.W. Christie technologija būtų perduota Sovietų sąjungai. Inžinierius sutiko ir suteikė sovietams prieigą prie kitų savo technologijų. Viena iš jų – nuėmus tanko vikšrus, kovos mašina galėjo važiuoti toliau pasinaudojant varančiais ratais“, – pasakoja D.Antanaitis.
Pasak jo, sovietai jau Rusijoje pasigamino J.W. Christie tanko prototipą ir pradėjo dešimties dienų testavimus, per kuriuos amerikietiškas tankas pasiekė įspūdingą 70 km/h greitį. „Tačiau buvo ir problemų. Nors važiuoklė pasirodė puikiai, tačiau variklis buvo niekam tikęs, nuolat perkaisdavo“, – teigia atsargos majoras.
„Kai visos problemos buvo išspręstos, sovietai pagamino pirmą tanką BT, pagal amerikiečio inžinieriaus brėžinius. Vėliau, ant amerikiečio inžinieriaus platformos buvo pagamintas ir T-34 tankas – kurį rusai vadina savo „legendiniu“, – teigia D.Antanaitis.
Jis pasakoja, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietai išstudijavo vokiškus tankus „Panther“, „King Tiger“ ir atsisakė amerikietiškos važiuoklės – bei perėjo prie vokiečių inžinierių tankuose naudojamos torsioninės pakabos. Būtent šias vokiškų tankų pakabas rusai naudoja iki šiol.
„Taip ir atsirado iš pradžių amerikietiškos kilmės rusų „legenda“, o vėliau vokiškos kilmės rusų „legendos“, – apibendrina D.Antanaitis.
