Paslaptingasis Lietuvos karalius Mindaugas – ką iš tiesų apie jį žinome?

Karalius Mindaugas – vienintelis Šventojo sosto legitimuotas Lietuvos karalius, kuris ne tik formalizavo Lietuvos valstybę Vakarų žemėlapyje, bet ir tapo pirmu krikščionišku jos valdovu. Nepaisant to, istorinių ir archeologinių duomenų apie jį turime itin mažai – ir dėl to Mindaugas su visa savo šeima vis dar yra dengiamas paslapčių šydo.

 Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra žinoma – šaltiniuose tai neužfiksuota.<br> J. Stacevičiaus nuotr.
 Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra žinoma – šaltiniuose tai neužfiksuota.<br> J. Stacevičiaus nuotr.
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Alguonoje, Latvijoje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Svarbu suvokti, kad, valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba, per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas.<br> 123rf nuotr
 Svarbu suvokti, kad, valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba, per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas.<br> 123rf nuotr
 Yra nemažai teorijų apie tai, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas.<br> 123rf nuotr
 Yra nemažai teorijų apie tai, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas.<br> 123rf nuotr
 Linos Kalinauskaitės paveikslas „Karalius Mindaugas“.<br> L. Kalinauskaitės pav.
 Linos Kalinauskaitės paveikslas „Karalius Mindaugas“.<br> L. Kalinauskaitės pav.
 Linos Kalinauskaitės medalis „Karalius Mindaugas“.<br> L. Kalinauskaitės vizual.
 Linos Kalinauskaitės medalis „Karalius Mindaugas“.<br> L. Kalinauskaitės vizual.
 Pašto ženklas su Mindaugo karūnavimo scena. „Lietuvos vaiko” antroji oro pašto laida, 1932 m. Dailininkas Adomas Varnas.<br> Kauno miesto muziejaus fondų eksp.
 Pašto ženklas su Mindaugo karūnavimo scena. „Lietuvos vaiko” antroji oro pašto laida, 1932 m. Dailininkas Adomas Varnas.<br> Kauno miesto muziejaus fondų eksp.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jul 6, 2020, 5:19 PM, atnaujinta Jul 6, 2020, 5:24 PM

Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 metus – tačiau tikslesnės datos kol kas niekas negali nurodyti. Nežinoma ir Mindaugo žmonos Mortos gimimo data.

Lietuva tuo metu buvo pagoniška valstybė, nebuvo jokių rašytinių tradicijų. Žinoma tik tiek, kad jis galėjo gimti apie 1200 metus, o mirti sulaukęs savo septintojo dešimtmečio“, – sako Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, istorikė Jolanta Karpavičienė.

1990 metų spalio 25 dieną buvo nuspręsta, kad liepos 6-oji turi tapti valstybine švente – nors yra žinoma, kad Mindaugo karūnavimo diena buvo švenčiama ir nepriklausomoje Lietuvoje, dar prieš sovietinę okupaciją.

Šaltinių trūkumas

Istorinių ir archeologinių šaltinių iš Mindaugo epochos yra labai mažai – o ir tie nėra labai išsamūs ar labai patikimi. Daugiau apie Mindaugą buvo rašoma vėlesniuose amžiuose, todėl gretindami ir lygindami šiuos šaltinius, mokslininkai bando nustatyti, kaip atrodė XIII a. Lietuva.

„Jei kalbėtume apie Mindaugo epochos šaltinius, tai vienas pagrindinių yra „Eiliuotoji Livonijos kronika“, kuri, beje, iš senosios vokiečių kalbos yra išversta ir į lietuvių kalbą. Antrasis šaltinis – Voluinės arba Ipatijaus metraštis, parašytas Pietų Rusioje ir saugotas Kostromos (Rusija) vienuolyne“, – teigia J.Karpavičienė.

Kitokių mokslinių įrodymų mažoka, ir archeologas Aleksiejus Luchtanas sako, kad egzistuoja tik hipotezės, kur galėjo būti Voruta – Voluinės metraštyje apie 1251 metus paminėta lietuvių pilis ir Mindaugo buveinė.

„Yra keliolika piliakalnių, pretenduojančių į Vorutos vietą, vienas iš tokių būtų Šeimyniškėlių piliakalnis netoli Anykščių“, – sako A.Luchtanas. Jis taip pat pamini, kad yra nemažai teorijų apie tai, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas. Kai kurie mini Naugarduko vardą, tačiau A.Luchtano nuomone, istorikai nelabai tiki šia versija.

Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti Kernavėje. „Yra daugybė vietų, kurios pretenduoja į Mindaugo karūnacijos vietą – nes šaltiniuose nėra aiškiai nurodoma tiksli vieta. Aprašomi mūšiai, pilys, bet kurioje tiksliai vyko karūnavimas – kol kas nežinome, o archeologiškai tai sunkiai patvirtinama“, – teigia A.Luchtanas.

Žinoma, viena garsiausių vietų, kurioje galimai buvo karūnuotas Mindaugas – tai pirmoji Vilniaus katedra. Tačiau įrodymų trūkumas irgi neleidžia pasakyti, kur ji stovėjo – ir ar išvis stovėjo.

„Manoma, kad Mindaugas galbūt pastatė mūrinę katedrą, nes krikštas ir karūnacija turėjo vykti būtent katedroje – tačiau tai irgi yra viena iš istorinių versijų“, – sako J.Karpavičienė. „Po dabartine mūsų Arkikatedros bazilika yra rasta senesnės bažnyčios pamatinė dalis. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti Mindaugo pastatyta katedra, tačiau mes seniausius archeologinius įrodymus turime ne iš karaliaus Mindaugo, bet kunigaikščio Traidenio laikų“, – teigia A.Luchtanas.

„Kita vieta, kurioje galėjo būti Mindaugo katedra yra Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje stovėjusi nedidelė mūrinė romaninio stiliaus katedra, tačiau tuo labai abejojama“, – tęsia archeologas. A.Luchtanas pamini, kad užuominų apie Vilniaus katedrą gali nebūti dėl to, kad dabartinė mūsų sostinė yra gana naujas centras, išaugęs kunigaikščio Vytenio – o ypatingai, kunigaikščio Algirdo laikais. Maždaug tuo metu čia pasirodė ir pirmieji mūriniai pastatai.

Karūnavimą irgi gaubia paslaptys

Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra žinoma – šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau 1990 metais nusprendus Mindaugo karūnavimo dieną laikyti Valstybės švente, datos reikėjo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) išplatintame pranešime spaudai šio universiteto istorijos katedros docentas Rūstis Kamuntavičius teigia, kad tuo metu Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais ir tradiciniais krikščionių karalių karūnavimo papročiais, pasiūlė du variantus: liepos 6 arba 13 dieną.

Teigiama, kad prof. E.Gudavičius nebuvo užtikrintas spėjimu, tačiau Seimas pasiūlymą priėmė ir nubalsavo už liepos 6-ąją. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas, pernelyg neakcentuojant, kad tai tik hipotezė.

Pasak. R.Kamuntavičiaus, tuo tarpu baltarusiams buvo svarbu parodyti, kad LDK yra sava, baltarusiška valstybė, todėl sieja Mindaugą su baltarusiška tradicija, ir maždaug nuo XVI amžiaus ten gajus mitas, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke – dabartinės Baltarusijos mieste, kuriame tuo metu lietuviai tikrai negyveno.

VDU istoriko teigimu, miesto pavadinimas – Navahrudak – yra slaviškas ir pasak jo, šis mitas, kad tai buvo pirmoji LDK sostinė, gyvuoja iki šiol: baltarusiškuose vadovėliuose rašoma, jog karūnavimo tiksli data nėra aiški – tik kad kažkada 1253-iaisiais, tačiau įvardijama jo tiksli vieta – Naugardukas, lyg tai būtų faktas.

Mindaugo portretas

Istorijų apie garsiausius Lietuvos valdovus turbūt mėgstame klausytis kiekvienas, tačiau juk įdomiausia, koks gi buvo Lietuvos valstybės kūrėjo charakteris? Žinoma, patvirtinti tokią informaciją yra nelengva, tačiau lyginant ir siejant įvairiausių šaltinių duomenis, istorikams pavyksta rekonstruoti bent dalelę valdovų kasdienybės.

„Šaltiniai nesuteikia mums tokios informacijos, iš kurios galėtume konkrečiai pasakyti, kaip Mindaugas mąstė, ką iš tiesų galvojo, kaip priimdavo sprendimus. Manyčiau, kad Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ pakankamai teisingai rekonstruoja tai, koks galėjo būti mūsų valdovas. Šį kūrinį rašydamas autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais“, – sako J.Karpavičienė.

Mindaugui atėjus į valdžią, jis ėmė vienyti ne tik tuometines Lietuvos žemes, bet ir aplinkines teritorijas. Be abejonės, priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų. „Greičiausiai jo charakterio savybės ir turėjo būti tokios, nes kitaip jam nebūtų pavykę padaryti to, ką jis padarė. Lietuviai tuo metu jau keliavo link savo valstybės sukūrimo, o Mindaugui viskas taip supuolė – ir, matyt, jo charakterio savybės lėmė, kad Mindaugas sugebėjo tapti ne tik Lietuvos žemių valdovu, bet ir Lietuvos valstybės įkūrėju“, – teigia J.Karpavičienė.

Ji taip pat pamini, kad vienas svarbiausių Mindaugo bruožų turėjo būti įžvalgumas, gebėjimas mąstyti strategiškai, greitai orientuotis situacijose ir išnaudoti pasitaikiusias galimybes. „Jis sugebėjo užmegzti kontaktą su Livonijos ordino krašto magistru Adriumi fon Štirlandu tam, kad priimtų krikštą. Norint tapti krikščionių karaliumi, legitimuoti savo valdžią ne tik gentainių akivaizdoje, bet ir tarptautiniu mastu, tai yra labai svarbus žingsnis“, – pasakoja istorikė.

J.Karpavičienė sako, kad šiuolaikiškai kalbant, karalius Mindaugas įvedė Lietuvą į Europos Sąjungą. Tuo metu jau buvo įsigaliojusi tradicija, kad tik bažnyčios palaiminimą turintis ir krikščionybę priėmęs valdovas yra teisėtas valstybės valdovas.

Lietuva XIII amžiuje

Mums, lietuviams, priimtina manyti, kad Mindaugas yra tas žmogus, kuris sukūrė Lietuvos valstybę – tačiau kai kurie istorikai sako, kad Lietuva kaip valstybė egzistavo jau ir anksčiau. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas XI a. pradžioje, kai į Europai beveik nežinomas žemes atvyko šv.Brunonas ir bandė to meto lietuvius supažindinti su krikščionybe. Galiausiai Lietuvos-Rusios pasienyje jis buvo nužudytas

„Nors lietuviai tuo metu ir buvo pagonys, jie vis tiek artėjo prie savo valstybės sukūrimo. Deja, bet aplinkybės susiklostė taip, kad kaimynystėje turėjome itin stiprią valstybę – Kijevo Rusią, sujungusią didelę dalį rytų slavų teritorijų. Kijevo Rusia privertė Lietuvą mokėti duoklę, o dėl to lietuviams nepavyko sukurti valstybės“, – teigia J.Karpavičienė.

Ilgainiui prasidėjo įvairūs socialiniai, politiniai procesai, kūrėsi teritoriniai dariniai, kuriuos ėmė kontroliuoti tam tikra kunigaikščių giminė. „Tačiau itin svarbu suvokti, kad, valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba, per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas. Kai kuriuos jis privertė jam paklusti, kai kurie galbūt patys pripažino Mindaugo valdžią“, – sako J.Karpavičienė. Ilgą laiką buvo manoma, kad Mindaugas, kaip karalius, iškilo 1236 metais, kai vyko garsusis Saulės arba Šiaulių mūšis – bet J.Karpavičienė teigia, kad Mindaugas ten tikrai nedalyvavo, o žemaičius tuo metu greičiausiai į mūšį vedė kunigaikštis Vykintas.

„Dar anksčiau, 1219 metais, kada buvo sudarytas lietuvių ir žemaičių konfederacijos sutartis, tarp 21 kunigaikščio buvo minimi ir penki vyresnieji – tarp jų ir Mindaugas su broliu Dausprungu. Akivaizdu, kad tuo metu jų giminė tapo vis svarbesne ir svarbesne“, – teigia istorikė. Nepaisant to, kad Mindaugas buvo minimas jau gana ankstyvais laikais, aukščiausiu karaliumi jis pradėtas vadinti tik XIII a. penktojo dešimtmečio viduryje. Dėl to istorikai daro prielaidą, kad Lietuvos karaliumi Mindaugas tapo apie 1240 metus.

Kaip tuo metu atrodė Lietuva. J.Karpavičienė pateikia labai gerą pavyzdį – garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo pabaigta statyti būtent Mindaugo valdymo laikais. Tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvo net mūrinės statybos apraiškų.

Lietuviai tuo metu neturėjo ir tvirtos rašto sistemos – kas laikoma vienu svarbiausių civilizacijos bruožų. Vakarų Europoje tokiu metu jau ėmė kurtis universitetai, tuo tarpu Lietuvoje nebuvo net mokyklų. „Mokyklos, rašto kultūra, valstybės administravimas atėjo kartu su krikštu ir katalikybe. Taigi, pas mus viskas vyko gerokai vėliau“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Nepaisant to, Lietuva vis tiek turi kuo didžiuotis. Jei lygintume savo istoriją su kaimynais latviais ar estais, jų valstybingumas prasidėjo tik moderniais laikais – 1918 metais, kai tuo tarpu Lietuva prieš 100 metų tik atkūrė savo istorinį valstybingumą, pastebi J.Karpavičienė.

Mindaugo mirtis

Mindaugui atėjus į valdžią, Lietuva dar buvo pagoniška valstybė, o sprendimas priimti krikščionybę buvo ne tik asmeninis Mindaugo pasiekimas, bet ir didžiulis šokas visiems lietuviams. Žmonės nuo tikėjimo daugybe dievų turėjo pereiti prie monoteizmo, jie taip pat turėjo pakeisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą bei prisitaikyti prie krikščioniškų tradicijų.

Naivu būtų tikėti, kad toks Mindaugo sprendimas nebūtų susilaukęs neigiamų reakcijų. Nepraėjus nė dešimčiai metų, karaliaus veiksmai susilaukė dar daugiau nepasitenkinimo. Po to kai žemaičiams, vadovaujamiems Almino, pavyko sėkmingai užkariauti keletą teritorijų, užimti keletą pilių, sudalyvauti keliuose mūšiuose prieš vokiečių ordiną, kilo idėja sujungti žemaičius ir Mindaugo žemes – tačiau jei tuometinis Lietuvos karalius norėjo jiems visiems vadovauti, turėjo atsisakyti krikščionybės.

Manoma, kad tai nutiko apie 1261 m. Deja, bet šios sąjungos rezultatai buvo nesėkmingi. Kilo dar didesnis pasipriešinimas, o Mindaugo seserėnas Treniota bei kiti jaunesnės kartos žmonės tapo itin priešiškais Mindaugui. Iš tiesų būtent Treniota buvo Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymo iniciatorius. „1262 metais mirė Mindaugo žmona Morta – manoma, kad ji paprasčiausiai neatlaikė visų to meto politinių peripetijų. Be to, ji norėjo, kad Mindaugas liktų krikščionimi – ir kad jų vaikai galėtų paveldėti krikščioniškos karalystės valdžią“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Ipatijaus metraštyje rašoma, kad prieš mirtį Morta paprašė, kad jų su Mindaugu vaikus prižiūrėtų Mortos sesuo, kunigaikščio Daumanto žmona. Jai atvykus į sesers laidotuves, Mindaugas nusprendė savo mirusios žmonos seserį vesti, tuo tarpu Daumantas negalėjo nieko dėl to padaryti – juk Mindaugas buvo Lietuvos valdovas.

„Daumantas tapo Mindaugo nužudymo įrankiu. 1263 metais į Brianską (dabartinė Rusija) buvo išsiųsta kariuomenė, tačiau Daumantas grįžo ir Mindaugą nužudė“, – sako J.Karpavičienė. „Jokių archeologinių duomenų apie Mindaugo kapą neturime. Tačiau tokia pati problema yra su visais Lietuvos kunigaikščiais. Negalėčiau pasakyti ir kur yra palaidotas Vytenis, Traidenis, Algirdas, Kęstutis. Nė vienos iš mūsų valdovų kapų nerandame, tiksliai žinoma tik kur ilsisi Jogaila“, – teigia A.Luchtanas.

Archeologas sako, kad kai kur minima, jog didieji kunigaikščiai buvo laidojami Šventaragio slėnyje Vilniuje, bet kol kas ten jokių kapų irgi nepavyko rasti. Tiesa, A.Luchtanas tikina, kad archeologai tikrai rankų nenuleidžia ir toliau stengiasi rasti mūsų didžiųjų valdovų kapus.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas 2019 m.

Už leidimą panaudoti iliustracijas Lrytas.lt dėkoja Linai Kalinauskaitei ir Kauno miesto muziejui.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.