Dovana, kurią W.A. Harrimanui padovanojo pionieriai, buvo draugiškumo ženklas – ar bent kaip tuomet buvo teigiama. JAV ir Sovietų sąjunga Antrojo pasaulinio karo metais turėjo bendrą priešą, tačiau draugyste šių santykių nebuvo galima pavadinti.
1951 metais vienas britų radijo operatorius ėmė girdėti amerikiečių pokalbius – nors bandė klausytis sovietų oro pajėgų pranešimų. Iš karto tapo aišku, kas vyksta – kažkur JAV ambasadoje yra pasiklausymo prietaisas. Netrukus jis buvo surastas tame Antrojo pasaulinio karo pabaigoje padovanotame herbe.
Už medinio erelio buvo ertmė, kurioje buvo mažytis pasiklausymo prietaisas su 23 cm ilgio antena. Amerikiečiai negalėjo patikėti, kad jo nesurado anksčiau, tačiau „Daiktu“ pramintas įrenginys buvo labai mažas ir neturėjo jokio energijos šaltinio. Taip, supratote teisingai – „Daiktas“ neturėjo nei baterijų, nei prieigos prie elektros tinklo.
„Daiktas“ gali būti laikomas RFID technologijos pradininku – nes tam, kad veiktų, jam nereikia aktyvių komponentų. Mažos kapsulės centre buvo 75 mikrometrų storio membrana, kuri, kartu su korpuse esančia tuštuma ir keliais komponentais, veikė kaip kondensatorinis mikrofonas.
Pati antena, kuri tikriausiai veikė 330 MHz dažniu, nebuvo prijungta prie siųstuvo. Tai reiškia, kad „Daiktui“ reikėjo išorinio radijo bangų šaltinio. JAV Nacionalinio saugumo agentūra tai vadino „apšvietimu“ – kažkas turėjo apšviesti „Daiktą“ tinkamo dažnio radijo bangomis. „Daiktas“ tas bangas moduliavo – keitė pagal membranos vibracijų sukuriamus elektrinės talpos pasikeitimus. Tuos pasikeitimus buvo galima užfiksuoti, taip išgirstant, apie ką buvo kalbama netoli dovanotojo herbo.
Šį prietaisą sukūrė Leonas Tereminas (gimęs kaip Levas Termenas), kuris yra žinomas kaip elektroninio muzikos instrumento teramino išradėjas. „Daiktą“ ištyrę amerikiečių ir britų mokslininkai negalėjo patikėti jo paprastumu. Tikėtina, kad jis būtų veikęs bent kelis dešimtmečius. Vėliau panašius prietaisus naudojo britai, amerikiečiai, kanadiečiai ir australai.
