Trisdešimtmetis Jamesas Naismithas tuomet dirbo Springfildo koledže. Fizinio lavinimo mokytojas 1891-ųjų žiemą gavo didelę užduotį – sugalvoti žaidimą, kuris padėtų palaikyti koledžo sportininkų formą, tačiau tuo pat metu nedidintų traumų skaičiaus ir jam nereikėtų didelės erdvės. Nors dabar krepšinio istorija pasakojama įvairiai, iš tikrųjų šio žaidimo išradimas buvo labai metodiško darbo rezultatas.
J.Naismithas iš pradžių išanalizavo kelis tuo metu populiarius žaidimus – regbį, europietišką ir amerikietišką futbolą, lakrosą, beisbolą ir ledo ritulį. Jis nustatė, kad didelis ir minkštas kamuolys tikriausiai yra saugiausias pasirinkimas, todėl pasiėmė europietiško futbolo kamuolį. J.Naismithas taip pat norėjo išvengti vartų dengimo, todėl nusprendė taikinį kamuoliui įrengti aukštai – porą persikų krepšių be dugno jis pakabino taip, kad sportininkai jų nepasiektų. Galiausiai jis pastebėjo, kad daugiausiai traumų patiriama tada, kai žmogus bėga su kamuoliu – todėl nusprendė tai uždrausti.
1939 metais vienoje radijo laidoje išradėjas prisiminė pirmąsias krepšinio rungtynes, įvykusias 1891 metais. Jis tiesiog padavė futbolo kamuolį sportininkams, kurie pasiskirstė į dvi komandas po devynis. J.Naismithas paaiškino 13 pagrindinių taisyklių, tačiau sportininkai nerodė didelio entuziazmo.
Netrukus žaidėjai stumdėsi, mušėsi ir grūmėsi ir daug lakstė su kamuoliu. Rezultatas – vienas žaidėjas buvo nokautuotas, keli gavo mėlynes po akimis, dar vienas galėjo džiaugtis išnarintu petimi.
Tačiau Naismithui pavyko ištaisyti krepšinį ir 1892 metais jis jau buvo labai populiarus Springfildo koledže. Iš ten jis po truputį ėmė plisti po kitas sporto aikšteles. Prie to prisidėjo ir ne viena publikacija, aprašiusi įtraukiantį naują žaidimą.
Taisyklės su laiku stipriai keitėsi, buvo apibrėžti aikštelės parametrai, leidžiamas ir draudžiamas kontaktas, pražangos. J.Naismithas mirė 1939-ųjų lapkričio 28 dieną – Lietuva tuo metu buvo Europos krepšinio čempionė.
Tai kokios buvo tos originalios krepšinio taisyklės? Štai jos visos – vos trylika Jameso Naismitho krepšinio taisyklių, publikuotų 1892-ųjų sausio 15 dieną:
- Kamuolys gali būti mestas bet kuria kryptimi viena ar abiem rankomis.
- Kamuolys gali būti pamuštas bet kuria kryptimi viena ar abiem rankomis (bet niekada kumščiu).
- Žaidėjas negali bėgti su kamuoliu, žaidėjas privalo mesti kamuolį iš ten, kur jį pagavo, nebent jį pagavo bėgdamas didesniu greičiu.
- Kamuolys turi būti laikomas plaštakomis, nesinaudojant kitomis rankų ar kūno dalimis.
- Negalima stumdytis pečiais, laikyti, versti ar mušti priešinininko. Pirmas šios taisyklės pažeidimas laikomas pražanga, antras diskvalifikuoja nusižengusįjį iki kitų pelnytų taškų arba visam žaidimui, jei pražanga buvo tyčinė. Diskvalifikuoto žaidėjo keisti negalima.
- Kamuolio mušimas kumščiu, 3 ir 4 taisyklių pažeidimai taip pat laikomi pražangomis, baudžiamomis pagal 5 taisyklę.
- Jei viena komanda prasižengia 3 kartus iš eilės (be kitos komandos pražangų tame tarpe), priešininkų komandai įskaitomas taškas.
- Taškai įskaitomi tada, kai kamuolys yra įmetamas ar įmušamas į krepšį ir ten pasilieka. Jei priešininkų komanda pajudina krepšį ir kamuolys iškrenta ar nukrenta nuo briaunos, taškas įskaitomas.
- Kai kamuolys išlekia iš aikštės, jis metamas atgal ir atitenka tam, kas jį pagauna pirmas. Jei kyla ginčas, kamuolį įmeta teisėjas. Jei metikas neįmeta kamuolio per 5 sekundes, kamuolys atitenka priešininkams. Laiko tempimas laikomas pražanga.
- Teisėjas stebi pražangas ir turi teisę diskvalifikuoti žaidėjus pagal 5 taisyklę.
- Kitas teisėjas stebi kamuolio judėjimą, sprendžia, kada jis paliko aikštelę, kuriai pusei priklauso ir kaip eina žaidimo laikas. Jis taip pat skaičiuoja taškus.
- Žaidimą sudaro du 15 minučių intervalai su 5 minučių pertrauka.
- Nugalėtoju laikoma komanda, pelniusi daugiau taškų per žaidimo laiką. Jei abi komandos pelno po vienodą taškų skaičių ir komandų kapitonai sutinka, žaidžiama iki dar vieno taško.
Kaip pastebėjote, Naismithas neaprašė kelių svarbių taisyklių. Pavyzdžiui, jam nerūpėjo žaidėjų skaičius ar aikštelės dydis. 1900 metais penkių žaidėjų komandos tapo standartu, o pakeisti žaidėjai sugrįžti negalėjo. 1921 metais pakeisti žaidėjai galėjo sugrįžti vieną kartą, nuo 1934-ųjų – du kartus. Trenerių darbas žaidimo metu buvo įteisintas tik 1949 metais – iki tol žaidėjai viską spręsdavo ir kontroliuodavo patys.
