Diskutuojant, kad Lietuva vis dar neturi Nacionalinio susitarimo dėl švietimo ir koks jis turėtų būti, J. Augutis siūlo sukurti Lietuvoje tokią sistemą, kuri užtikrintų lygias galimybes ir leistų kiekvienam bendruomenės nariui įgyti tokį išsilavinimą, kokį jis gali pasiekti savo gabumais, motyvacija, pastangomis ir valia. „Nemanau, kad yra teisinga ir tikslinga skirstyti, jog, tarkim, šiais metais 20 proc. baigusių abiturientų gali rinktis universitetines studijas, 50 proc. – studijas kolegijose, o likusieji – profesinį mokymą. Taip pat esu įsitikinęs, kad norinčiam toliau tobulėti asmeniui turėtų būti suteikiama tokia galimybė nesvarbu, kokioje pozicijoje šiuo metu jis yra. Ir tai nėra utopija, sunkiai ar brangiai įgyvendinamas tikslas“, – tikina rektorius.
Pasak jo, užsienio kapitalo įmonės, kurios šiuo metu sparčiai kuriasi Lietuvoje, daugiausia ieško darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą „Kodėl? Todėl, kad aukštasis išsilavinimas teikia ne tik specifines, praktines žinias, kurias dirbant galima tobulinti toliau ir įgyti darbinės praktikos, tačiau aukštasis išsilavinimas apima ir vidinę kultūrą, platesnį ir įvairiapusiškesnį mąstymą, kūrybiškumą, bendravimą ir bendradarbiavimą“, –pasakoja J. Augutis.
Interviu su plačiausios aprėpties universiteto Lietuvoje rektoriumi J. Augučiu – apie tarpdisciplinines studijas, šiuolaikinius studentus ir savybes bei įgūdžius, kurie užtikrins sklandų profesinį kelią.
– Kaip apibūdintumėte, kokie turėtų būti šiuolaikiniai studentai?
– Šiuolaikinis studentas turėtų labai aiškiai suprasti, kad prieš jį – du iš pirmo žvilgsnio nesusiję, bet iš tiesų vienas kitą papildantys uždaviniai, kuriuos verta išspręsti.
Pirmasis – apgalvoti, kokią profesiją pasirinkti ir įgyti tokį išsilavinimą, kuris leistų jam prisitaikyti prie pokyčių bei reikalavimų kintančiame pasaulyje ir, žinoma, darbo rinkoje. Nepaisant to, kokią profesiją pasirenka studijuoti studentas, jis turėtų suprasti, kad be fundamentinių dalykų neapsieis. Šiandien tai –informacinės technologijos, užsienio kalbos, tam tikrų technologijų įvaldymas ir suformuotas įprotis reguliariai mokytis ir tobulėti, nes niekas tiksliai nežino, kokių naujų žinių ar įgūdžių reikės po dvidešimties metų. Todėl reikia nusiteikti, kad nuolatinis naujų žinių įsisavinimas yra būtina sąlyga norint sėkmingai veikti darbo rinkoje ir suspėti su naujovėmis.
Antrasis uždavinys – pasirinkus studijų programą aktyviai studijuoti ir naudotis universiteto teikiamomis galimybėmis jau nuo pirmo kurso. Studijų metai labai greitai prabėga, todėl papildomos veiklos, užsiėmimai ir konkrečios praktikos įgijimas dar studijų metais turėtų būti neatsiejama studijų dalis. Visa tai užtikrina sėkmingą startą darbo rinkoje ir pačiam studentui prideda pasitikėjimo savimi, savo idėjomis ir įgūdžiais, išmoko paskirstyti savo laiką, jėgas ir empatiją.
– Renkantis studijų programą, neretai mokinių apsisprendimui ką ir kur studijuoti įtaką padaro tėvai. Ką apie tai manote?
– Visų pirma, noriu pasakyti, kad nėra jokių įrodymų – nei medicininių, nei kitų – kad profesija yra paveldima. Todėl, jei tėtis geras chirurgas, tikrai nereiškia, kad jo vaikas irgi toks bus.
Norą patarti, linkint paties geriausio savo vaikui, aš visiškai suprantu. Tačiau patys tėvai dažnai neįvertina kartų skirtumų ir iš inercijos skatina rinktis kaip savo, arba labai praktišką, konkrečią specialybę. Tačiau, kaip parodė ir pandemijos situacija pasaulyje – daug svarbiau yra gebėti prisitaikyti ir nebijoti mokytis čia ir dabar, nei būti tik siauros specializacijos žmogumi, kuriam sunku keistis, o kartais net neįmanoma.
Tėvus skatinčiau pasitikėti savo vaikų pojūčiais ir jausena, įsiklausyti į jų nuomonę, nes dvyliktokai, besirenkantys specialybę, tikrai yra jau susiformavusios asmenybės. Dalis iš jų yra visiškai apsisprendę, dalis – abejoja.
Visgi tų, kurie dar mokykloje yra apsisprendę ir demonstruoja reikiamus sugebėjimus konkrečiai specialybei bei motyvaciją renkantis pragmatišką specialybę, nėra dauguma. Visiems tiems mokiniams, kurie dar tiksliai nežino, ko nori, ir dar nėra išsigryninę konkretaus savo profesinio kelio, ką gali padaryti blogiausio to nenorėdami tėvai – skatinti rinktis konkrečią, labai specializuotą profesiją. Juk kuo profesija yra praktiškesnė, tuo labiau ji reikalauja iš karto susitelkti ir susiformuoti jai reikiamus įgūdžius. Taip paliekama labai nedaug erdvės kitoms veikloms ir fundamentinių dalykų tobulinimui, o tai, kaip minėjau, palieka kur kas mažiau galimybių keistis ateityje ir iš naujo prisitaikyti kintančioje darbo rinkoje.
– Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvoje išsiskiria artes liberales principų taikymu studijų procese. Ar studentai susidoroja su studijų pasirinkimo laisve universitete, ir ką tai jiems suteikia?
– Turbūt reiktų to klausti kiekvieno studento individualiai. Tačiau apibendrintai galėčiau patikinti, kad studentams galimybė patiems projektuoti savo studijas, atsižvelgiant konkrečiai į savo asmenines savybes, polinkius ir užmojus, yra labai didelis privalumas. Be to, ši sistema sumažina riziką padaryti klaidą pasirenkant specialybę.
Mūsų universitetas vykdo mokslinius tyrimus ir studijas humanitarinių, socialinių, fizinių, menų, biomedicinos, technologijų, inžinerijos ir žemės ūkio mokslų srityse Kaune bei Vilniuje, todėl studentai turi galimybę per gretutines studijas susipažinti ir lygiavertiškai studijuoti visiškai kitą tarpdisciplininę studijų programą ir susikurti „savo unikalų derinį“.
Taip pat studentai aktyviai įsilieja į studentiškų organizacijų veiklas, savo kompetencijas ugdo „Verslumo akademijoje“ ir renkasi gretutines studijas ar pedagogo kvalifikaciją bei prisijungia prie „Academia cum laude“. Be to, jie gali rinktis mokytis iš 30-ies dėstomų užsienio kalbų. Todėl artes liberales modeliu paremtos studijos ir įvairios veiklos studentams leidžia įgyti kur kas platesnį akiratį, gebėjimą kritiškai įvertinti problemas ir ieškoti originalių sprendimo būdų, prisitaikyti prie naujų žinių, priimti savarankiškus, kompetentingus sprendimus ir atskleisti savo lyderystės gebėjimus. O svarbiausia – nebijoti ateities, jos transformacijos ir keistis bei tobulėti patiems.
