Įsivaizduokite, kad esate kosminio laivo pilotas (ar pilotė). Realiai net ne laivo – nediduko kosminio katerio ar nedidelės jachtos. Ir kad vykdydami misiją, ieškodami signalo, kuriuo šaukiamasi pagalbos, sudūžtate planetoje.
Planetoje, kurioje beveik nuolat lyja, kurioje visada tamsu – bet kurioje yra svetimos civilizacijos pėdsakų: įspūdingų monumentų, paslaptingų struktūrų, archajiškų (ar bent jau apgriuvusių) skulptūrų, vaizduojančių nežemiškas, bet humanoidus šiek tiek primenančias figūras.
Pasaulis savo vizualumu stipriai panašus į „Alien“ frančizės priešistorės filmus – „Prometheus“ ir „Covenant“. Ne, firminio Hanso Ruedi Gigerio stiliaus nėra – bet žaidimo pasaulis vis tiek smarkiai asocijuojasi su svetimų pasauliu.
Tai štai. Sudūžtate. Atsitokėjate. Išsiropščiate iš aplaužyto ir nebeskrendančio erdvėlaivio, patraukiate ieškoti paslaptingojo signalo… ir randate lavoną.
Greičiausiai irgi kažkokio kosminio skauto, nes jis apsirengęs taip pat, kaip ir jūs. Tuoj sužinosite ir jo vardą – tereikia atsukti jo šalmą į save, nes ant jo priekio turėtų būti užrašytas vard…
O.
O!
Ne, jūs randate ne kažkokio kito kosminio skauto lavoną. Jūs randate savo lavoną.
Mįslingas pasaulis
Yra tokių žaidimų, kurie neatsiejami nuo personažo, už kurį žaidžiate, mirties. Kuriame mirti yra daugmaž taip pat įprasta, kaip ir užsitaisyti šautuvą ar įeiti pro eilines duris. Vienas tokių pavyzdžių – naujajam „PlayStation 5“ taip pat pritaikytas „Demon's Souls“.
Tiesa, čia didelė dalis panašumų ir pasibaigia. DS vyksta fentezi pasaulyje, „Returnal“ – mokslinės fantastikos. DS pasaulis nuo tavo mirties nesikeičia, „Returnal“ – su „Returnal“ darosi kažkas įdomaus.
Jau pradedant viską iš pradžių po antros ar trečios mirties, greitai pastebi, kad pasaulis, kuriame prisikėlei ir toliau atkakliai eini į nujaučiamą mirtį, skiriasi nuo „praeito“ gyvenimo. Kartais jo elementai, fragmentai kartojasi, bet žaidimo lygiai, priešai, ginklai – viso šito išdėstymas yra dinamiškas.
Ir galima sakyti, nebūtinai sąžiningas.
Žaidimas, metantis iššūkį
Pats žaidimas – tai trečio asmens šaudyklė. Ir tikrai nelengvas. Čia net nėra pasirenkamų sunkumo lygių – vos po eilinio prisikėlimo įpuolęs į pirmą svetimeivių šventyklą (o gal ir ateivių „Maximos“ logistikos sandėlį, kas gi ten žino), gali užsirauti ant tokio pabaisėko, su kuriuo praeitą kartą susidūrei tik kokią dvidešimtą žaidimo minutę, ir jau turėdamas visai pakenčiamą ginkluotę. O dabar turi tik varganą pirmo lygio šaudyklę. Tai sėkmės, kosmini klajūne!
„Returnal“ – tikrai ne iš lengvųjų žaidimų. Ir vargiai tinka maloniam atsipalaidavimui po nelengvos darbo dienos. Nors… gal ir tinka. Panašiai kaip ir „Demon's Souls“, personažo mirtys tampa savotiška meditacija, nuolatinis mirimas ir prisikėlimas reikalauja susikaupimo, susitelkimo, atsiribojimo nuo išorinio (realaus) pasaulio – kas kažkuria prasme smegenis atpalaiduoti gali net ir visai neblogai.
Tai žaidimas, kuris ne itin paklūsta tradicinei pasaulio/veiksmo sunkėjimo kreivei. Pasaulis tampa lengvesniu tada, kai patobulėja pats žaidėjas.
Pilnai išnaudojamos galimybės
Užtat „Returnal“ pilnai ir sėkmingai išnaudoja „Sony“ pultelio „Dual Sense“ galimybes. Japonai yra keisti, bet teisūs – prie vaizdo pridėję taktilinį pojūtį, gauname visiškai kitokio lygio imersiją (pasinėrimą į aplinką).
Pirštais justi per planetos atmosferą besiveržiančio kosminio laivelio vibraciją – tai nuostabu. Atskirti skirtingų ginklų „atatranką“, net pasaulio tekstūras ar atmosferinius reiškinius – taip pat. Beje, kaip ir „Astro's Playroom“, čia lietaus barbenimui (šįkart į kosminį skafandrą) pasitelkiama pultelio vibracija – ir rezultatas yra užburiantis. Nemeluoju, apie minutę gręžiojausi ir trypčiojau virtualiame lietuje, mėgaudamasis vien per pirštus perduodamais pojūčiais.
Tad apibendrinant – „Returnal“ yra kažkas panašaus į mūsų tautiečio Algio Budrio romaną „Rogue Moon“ (beje, ar žinojote, kad lietuviškai nekalbėjęs, bet tikra JAV fantastų bendruomenės žvaigžde buvęs lietuvis buvo iš tų, kurie paskatino rašyti patį Stepheną Kingą?), „Demon's Souls“ ir „Alien“ lydinį. Nelengvas, neįprastas, tikrai ne visiem patiksiantis – bet tikrai originalus (ir beje, suomių sukurtas) žaidimas.
Na o apie daugiau galima bus pakalbėti kiek vėliau – bent jau po dar kelių dešimčių ar ir šimtų personažo mirčių, ir šito keisto, baugaus, bet intriguojančio pasaulio tyrinėjimo.
