Galiausiai tokio vaizdo neapsikentęs kardinolas Richelieu 1669 m. įkalbėjo Prancūzijos karalių Liudviką XIV uždrausti prie stalo smailius peilius ir dvare naudoti tiktai apvalintais galais. Be to, prie stalo susivaidijus tokiu peiliu buvo sunkiau ką nors nudurti.
Peilis buvo bene pirmasis įrankis, pritaikytas valgyti. Iš pradžių maistas peiliu paprasčiausiai buvo pasismeigiamas arba jo gabalas atsiplėšiamas rankomis. Valgoma buvo taip pat rankomis.
Šakutės ant stalų atsirado jau antikos Graikijoje. Jos turėjo tik du tiesius dantukus ir buvo skirtos gaminamam ar raikomam maistui prilaikyti.
Viduriniuose Rytuose šakutė nuo VII a. buvo įprastas įnagis. Į Europą ji vėl atkeliavo tik 1004 m., kai naujoji Venecijos dožo Domenico Selvo žmona, Bizantijos princesė, atsivežė ją su savo kraičiu.
Visa Venecijos aukštuomenė suėjo pažiūrėti, kaip nuotaka meta maistą į burną „tomis šakėmis“.
Neįtiko šakutės ir katalikų dvasininkams: esą šakučių naudotojai tyčiojasi iš paties Dievo, nes jis valgymui žmonėms davęs pirštus.
Kai po kelerių metų nuotaka mirė nuo maro, tai buvo palaikyta Dievo bausme už puikybę.
Su dviem tuomečių šakučių dantukais nebuvo patogu valgyti.
Tiktai XV a. jomis buvo įgusta naudotis Italijoje. XVIII a. pradžioje Prancūzijoje šakutei pridėtas trečias dantukas, kiek vėliau – dar vienas.
Dabartiniai išlenkti šakučių dantukai yra amerikiečių išradimas, mat šakutę jie naudojo vietoj šaukšto – maistą sėmė, o ne smeigė, kaip buvo įprasta Europoje.
Šaukšto prototipas yra delnas. Ikiistoriniai žmonės valgyti naudojo jūros gyvių geldeles ir kriaukles, o vėliau romėnai pirmieji pritaikė geldelei rankeną – taip atsirado pirmieji šaukštai.
Lietuvoje pagrindinis viduramžių stalo įrankis buvo peilis. O šakučių tegalėjo būti vos viena kita – kaip didžiūnų prabangos ženklas. XV a. antrojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo 23 sidabrinius šaukštus, dauguma žmonių, matyt, naudojo medinius.
Vėliau sidabriniai indai ir įrankių komplektai papuošė kilmingųjų stalus.
