Ant jos žmogus pirmyn yrėsi pasispirdamas, ir nuo to laiko susižavėjimas dviračiu augo kaip ant mielių. XVII a. pabaigoje–XVIII a. Europoje buvo sukonstruotas ne vienas medinis dviratis, daugiausia be vairo ir paminų.
1791 m. Prancūzijoje grafo de Sivraco konstrukcija iš dviejų ratų, sujungtų skersiniu, turėjo pritvirtintą balnelį, bet važiuoti ja buvo galima tik sėdint ant skersinio ir spiriantis kojomis į žemę.
Nuo XIX a. vidurio dviračiai jau turėjo paminas priekiniam ratui sukti. Kas pirmasis jas pritaisė, tebesiginčijama. Tai padaryti galėjo ir vaikiško vežimėlio konstruktorius prancūzas Pierre’as Lallement’as – 1863 m. jis jau važinėjo po Paryžių mindamas pedalus.
Tai galėjo būti ir broliai Pierre’as ir Ernestas Michaux – savo mašiną, pavadinę ją „velocipedes“, jie taip ištobulino ir išpopuliarino, kad netrukus ėmė gaminti apie 400 dviračių per metus.
Kad dviratis važiuotų greičiau, buvo konstruojami skirtingo dydžio ratai: priekinio skersmuo būdavo iki 180 cm (priklausė nuo dviratininko kojų ilgio), galinio – tik 30 cm. Didžiojoje Britanijoje 1876 m. buvo sukonstruotas metalinis dviratis, kurio didelis priekinis ratas buvo sukamas švaistiklinėmis paminomis per grandininę pavarą, o 1877 m. – dviratis su grandinine pavara sukamu galiniu ratu. Maždaug tuo metu abu dviračio ratai tapo vienodo dydžio.
1888 m. jis jau turėjo ir oro pripučiamas padangas – iki tol jos buvo kietos, gumos buvo dedamos tiesiai ant plieninių ratlankių. XIX a. pabaigoje prasidėjo masinė dviračių gamyba. 1900 m. JAV buvo patentuotas dviratis, kurio ratų skersmuo – 66–71 cm, vėliau dviračių konstrukcija mažai kito.
Šiandien jis vėl tapo populiaria susisiekimo priemone ir pramoga. Pasaulyje mūsų dienomis rieda apie 14 milijardų dviračių.
Lietuvoje seniausias – XIX a. antrosios pusės ar XX a. pradžios – medinis 11,5 kg svorio dviratis rastas drožėjo P.Puišio sodyboje netoli Jurbarko.
O fabrikiniai dviračiai pasirodė apie 1890 m. Vilniuje. Jie buvo įvežami iš Vokietijos, Anglijos ir Latvijos. 1870 m. mieste jų jau būta apie 300, bet 1898 m. Vilniaus dūma uždraudė važinėti dviračiais 22 gatvėmis ir skersgatviais. Dviratininkai privalėjo išlaikyti egzaminą ir paisyti nustatytų eismo taisyklių: naktį važinėti su žibintu, bet skubiai slėpti jį po apsiaustu arba už namo kampo, jeigu pasibaidė sutiktas arklys.
1950 m. Šiauliuose pradėti gaminti pirmieji lietuviški dviračiai „Ereliukas“ ir „Kregždutė“.
