Dabar jau praktiškai pamirštas „English Electric Lightning“ naikintuvas buvo labai galingas. Forsavimo kameras turintis lėktuvas garso greitį galėjo viršyti dvigubai. Jis nebuvo lengvai valdomas, bet „English Electric Lightning“ buvo strategiškai vertingas orlaivis Karališkųjų oro pajėgų arsenale.
Tuo tarpu Walteris Holdenas buvo orlaivių mechanikas, inžinierius, turintis tik šiek tiek pilotavimo patirties. Valdyti „English Electric Lightning“ jis nebuvo apmokytas – ir kažin ar turėjo tokių ambicijų. Jis išmoko skraidyti „de Havilland Tiger Moth“ biplanu, pilotavo ir nedidelį vienmotorį mokomąjį lėktuvą – tačiau tą lemtingą 1966-ųjų liepos 22 dieną jis buvo „Lightning“ kabinoje.
W.Holdenas su bendradarbiais tą dieną atliko variklio bandymus ant žemės. Dėl to būdamas kabinoje jis turėjo valdyti variklio sūkius – kad įsitikintų, kad viskas veikia taip, kaip ir turi veikti. Tačiau jis netyčia įjungė forsavimo kameras, kurių papildoma galia privertė lėktuvą šauti į priekį. W.Holdenas nežinojo, kaip sustabdyti lėktuvą – o laiko buvo nedaug.
Riedėdamas aerodromo takais, nenuorama „Lightning“ vos nekliudė degalų sunkvežimio ir kito lėktuvo. Galiausiai W.Holdenas priėmė vienintelį protingą sprendimą – truktelėjo šturvalą į save ir ėmė valdyti naikintuvą.
Naujai iškeptas naikintuvo pilotas W.Holdenas vis ieškojo galimybės sulėtinti lėktuvą. Tačiau kabina neturėjo gaubto, važiuoklė nebuvo suskleista (inžinierius nežinojo, kaip tai padaryti), o katapultavimosi sistema buvo išjungta, vardan tų pačių inžinierių saugumo.
Galiausiai W.Holdenas apsuko lėktuvą ir pabandė jį nutupdyti. Pirmi pora bandymų buvo nesėkmingi, tačiau galiausiai „English Electric Lightning“ įsitaisė ant žemės.
Vėliau vyras prisiminė, kad tūpdamas „Lightning“ skrido 150 mazgų greičiu (maždaug 278 km/val.). Skrydis truko 12 minučių – bet jos stipriai pakeitė Karališkųjų oro pajėgų inžinierių taikomas saugumo procedūras.
