Tūkstančius metų dėl netinkamos mitybos žmogų kamavo įvairios ligos. Dar 2500 m. prieš mūsų erą Kinijoje aprašyta beriberio liga. Skorbutu sirgo dauguma ilgojo plaukiojimo jūreivių. 1519 m. portugalų jūrininkas Fernao de Magalhaes su 265 jūreiviais išplaukė į pirmąją kelionę aplink pasaulį. 1522-aisiais iš ekspedicijos grįžo tik 18 – manoma, kad daugumą jų pražudė skorbutas.
1753 m. Britanijos laivyno gydytojas Jamesas Lindas skorbutu sergantiems jūreiviams kaip vaistą paskyrė kasdien suvalgyti po du apelsinus ir citriną. Jūreiviai pasveiko, o citrinų sultys buvo pradėtos vartoti skorbuto profilaktikai.
Keliautojas Jamesas Cookas, į vieną savo ekspedicijų išplaukęs dviem laivais, į vieną jų pasiėmė daug morkų, citrinų ir kitų vaisių. Kitame laive vaisių ir daržovių nebuvo, tad dalį įgulos išguldė skorbutas. Vėliau atrasto vitamino C cheminis pavadinimas – askorbo rūgštis – išvertus iš lotynų kalbos reiškia „be skorbuto“.
1880 m. rusų mokslininkas Nikolajus Luninas eksperimentais įrodė, kad, be angliavandenių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų ir vandens, žmogaus organizmui reikalingos ir kitos labai svarbios, bet dar nežinomos medžiagos.
1896 m. olandų gydytojas Christiaanas Eijkmanas, dirbdamas Javos salos kalėjimo ligoninėje Indonezijoje, tyrė beriberio ligos priežastis. Pastebėjęs, kad vienuose kalėjimuose kaliniai šia liga serga, o kituose – ne, tai susiejo su ryžiais, kuriais jie buvo maitinami. Atlikti eksperimentai su vištomis patvirtino gydytojo hipotezę, kad poliruotus ryžius valgę kaliniai negaudavo kažkokios organizmui būtinos medžiagos – o nevalytus ryžius valgę buvo sveiki.
1912 m. lenkų kilmės biochemikas Casimiras Funkas, remdamasis Ch.Eijkmano įžvalga, ryžių lukštuose atrastą gyvybiškai reikalingą medžiagą pavadino vitaminu (lot. vita – gyvybė, gyvenimas).
Nors vėliau paaiškėjo, kad ne visi vitaminai turi aminogrupę, vitaminų pavadinimas prigijo visoms šios grupės medžiagoms.
Šiuo metu atrasta 13 tikrų vitaminų ir keliolika panašių į vitaminus medžiagų – vitaminoidų. Vitaminai – tai biologiniai reguliatoriai, kurių reikia organizmo funkcijoms palaikyti. Kadangi organizmas daugelio vitaminų pats negamina, turime jų gauti su maistu.
Ne visada ir ne visur yra vitaminų turinčio maisto, todėl vitaminai pradėti sintetinti, jų dabar galime gauti vienoje kapsulėje. Tik dozė daro medžiagą maistingą, vaistingą ar nuodingą. Vitaminų perteklius yra ne mažiau pavojingas nei jų trūkumas, jų perdozavus gresia įvairūs negalavimai.
