Nuo šiol sąvade – ir lietuviškas ritinis, Kapinių šventė Kisiniuose, Palangos Jurginės, „FiDi“ – Fiziko diena, akmentašystės tradicija Kelmėje, naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte, muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, dzūkų smuikavimo tradicija bei būgnijimas su kūlele Rytų Aukštaitijoje.
Ritinis yra senas lietuvių komandinio sporto žaidimas, dar vadinamas „Ripka“ pagal apskritą medžio skritę, kurią dviejų komandų žaidėjai meta arba ridena ranka į vartus, o stabdo medinėmis lazdomis – ritmušomis. Nuo 1961 m. kasmet vyksta šalies ritinio pirmenybės, pastaraisiais dešimtmečiais žaidžiama pagal Lietuvos ritinio sporto federacijos 2004 m. patvirtintas taisykles. Žaidimas atlieka svarbią socialinę funkciją – įvairaus amžiaus žaidėjai kartu treniruojasi ir dalyvauja sporto klubų veikloje, bendrauja, savo įgūdžius ir praktiką perduoda jaunimui.
Jurginės yra pavasario, žalumos, žemdirbių ir arkliaganių šventė, Palangoje tapusi kurorto kultūrinės tapatybės dalimi. Kasmet balandžio 23 d. į miestą iš visos Lietuvos susirenka folkloro ansambliai. Nuotaikingos dalyvių eitynės keliauja į Palangos Birutės parką, ant Birutės kalno skamba gražiausios pavasario dainos, vakare leidžiamasi prie jūros ir uždegami fakelai. 1990 m. šventę atkūrė ir nenuilstamai puoselėja Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblis „Mėguva“.
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų šventė „FiDi“ – Fiziko Diena – kasmet pavasarį vyksta jau nuo 1969 m. Savaitę trunkančiuose pramoginiuose, edukaciniuose ir moksliniuose renginiuose dalyvauja ne tik studentai, alumnai, moksleiviai, bet ir miestelėnai. „FiDi“ kasmet įgauna naujų raiškos bruožų, tačiau išlieka svarbiausi šeštadienio programos akcentai: naujų per metus sukonstruotų, fizikos dėsnius iliustruojančių įrenginių „Fizlendo“ atrakcionų parke demonstravimas, žymioji Dino Zauro eisena į Filologijos fakultetą, vakare – koncertas ir įvairios pramogos.
Kapinių šventė Kisiniuose, Klaipėdos r., yra XIX a. siekianti tradicija, skirta prisiminti tais metais mirusius žmones ir čia palaidotus krašto istorijai svarbius asmenis. Viena iš paskutinį birželio sekmadienį vykstančios šventės dalių – ekumeniškos pamaldos, po kurių dalyviai kviečiami į vaišes Lotužių šeimos sodyboje. Tai yra Mažosios Lietuvos krašto etninio, konfesinio ir kultūros paveldo tradicija, atspindinti žmonių pasaulėjautą, mirusiųjų minėjimo, bendrystės puoselėjimo papročius, skatinanti išsaugoti būdingą vietos architektūrą, kraštovaizdį, muzikinį ir gastronominį paveldą.
Sąvade pristatoma akmentašystės tradicija Kelmėje siejama su skulptūrų meistro Juozo Liaudansko (1904–1989), 1934 m. apsigyvenusio šiame mieste, kūrybine veikla ir jos reikšme šio amato, kartu ir liaudies meno žanro, plėtrai. Jo ir mokinių – Kelmės ir Šiaulių meistrų – skulptūros kūrė ir tebekuria miesto veidą. Kelmėje rengiamos kūrybinės stovyklos, mokymai skatina miestelėnus bandyti akmens tvirtumą: jį formuoti, pritaikyti miesto erdvėms, namams gražinti, netgi tapti meistru. Kūrėjai laikosi pagarbaus, prigimtinės kultūros vertybėmis grįsto požiūrio į akmenį, užimantį ypatingą vietą žemaičių pasaulėvokoje.
Visoje Lietuvoje gaminamas salyklinis alus, remiantis rašytiniais šaltiniais ir aludarių praktika, ypatingą vietą užima ir daugiausiai tradicinių bruožų iki šių dienų išlaikė Biržų ir Kupiškio krašte. Jis yra svarbi gyvensenos dalis, susijusi ne tik su aludario meistryste, amato paslaptimis, tikėjimais, švenčių ir vaišių papročiais, bet ir su dainomis, pasakojimais, žaidimais. Pivoriai patys daigina salyklą, augina bei šutina apynius, gamybos indai, įrankiai – atitinkantys senuosius. Gamyba šiuose kraštuose skiriasi tik rauginimo būdu: biržiečiai alų raugina šiltai (iki 2 parų) ir šaltai (3–5 dienas), kupiškėnai – tik šaltai.
Jau XVI a. lietuviškuose šaltiniuose minimi cimbolai – styginis mušamasis muzikos instrumentas – itin prigijo Ignalinos bei Švenčionių kraštuose. Čia buvo ir tebėra talentingų muzikantų, kurių kiekvienas turi savitą atlikimo stilių. Cimbolus galima išgirsti viešuose renginiuose – tradicinės kultūros konkursuose, folkloro koncertuose, vakaronėse. Nuo 2007 m. Palūšėje kasmet vyksta tradicinio muzikavimo cimbolais kursai, kuriuose siekiama atskleisti skambinimo savitumą, grojimo kapelose ir pavieniui techniką – tai, dėl ko vertinama ši tradicija.
Dzūkų smuikavimo – strykinio griežimo – tradicija pasižymi archajiškais bruožais ir apima platų kontekstą: ne tik muzikavimą, bet ir instrumentų gamybą, muzikantų savitarpio ryšį, kultūrinę tapatybę. Dažniausiai griežiama solo, muzikantų stilius – meistriškas, ekspresyvus: melodijos gausiai puošiamos, kūrinių tempai greitesni nei kituose regionuose, muzikai būdinga dermių įvairovė. XXI a. pradžioje dzūkų kultūros puoselėtojai aktyviai ėmė rūpintis jos išsaugojimu ir perdavimu, rengiami tradicinio smuikavimo kursai, mokymai ir net konkursai.
XIX a. įsilieję į instrumentinius ansamblius, būgneliai Rytų Aukštaitijoje iki šiol yra neatsiejama instrumentinių ansamblių ir kapelų dalis – juo mušama greta smuiko, cimbolų ar armonikos, ypač Peterburgo. Tokio muzikavimo pavyzdžių galima išgirsti Utenos, Zarasų, Molėtų, Rokiškio, Ukmergės, Anykščių, Švenčionių, Ignalinos rajonų tradicinių muzikantų suėjimuose. Būgnijimo su kūlele mokomasi kasmečiuose kursuose, seminaruose, mokymuose, tradicija populiarinama koncertuose, festivaliuose, konkursuose. Aukštaitiškas būgnelio rėmas yra aptrauktas oda, dažnai pritaisomi ir žvangučiai, mušamas plaštakos dydžio medine kūlele.
Šiuo metu 2017 m. pradėtame rengti Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade yra 48 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis. Tarp jų – ir trys įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.
Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso gali prisidėti visi, todėl kasmet pavasarį kviečiama teikti vertybių pasiūlymus, konsultuotis, o rudenį – paraiškas.
