„Aš į mokyklą ėjau ir per pandemiją, ir per karą“ – arba kaip išgyventi tai, kas dabar vyksta

Kartais šiomis dienomis savęs paklausiu, ar aš nesapnuoju? Ar visa tai, kas dabar vyksta, nėra košmaras, kuris atsibudus išsisklaidys kaip rūkas ir vėl gyvensime kaip gyvenę? Deja, tai, kas vyksta, yra mūsų tikrovė. Tikrovė, su kuria dabar visi iki vieno susiduriame ir kurią turime išgyventi.

 Daugiausia, ką galime padaryti, kad liktume „sveiki savo kūnu ir siela“, tai mintimis pabandyti išlikti „čia ir dabar“.<br> 123rf nuotr.
 Daugiausia, ką galime padaryti, kad liktume „sveiki savo kūnu ir siela“, tai mintimis pabandyti išlikti „čia ir dabar“.<br> 123rf nuotr.
 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė, paramos šeimai centro „Darnūs namai“ direktorė Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.<br> I. Baltakytės nuotr.
 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė, paramos šeimai centro „Darnūs namai“ direktorė Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.<br> I. Baltakytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė

Mar 16, 2022, 9:20 AM

Rodos, nespėjome atsigauti po pandemijos, kai staiga turime stoti naujos grėsmės akivaizdoje. Karo. Politologams paliekant kompetentingai narstyti jų temas, norisi kelti žmogaus ir šeimos išgyvenimo šiomis dienomis klausimus.

Pastarosiomis dienomis man kaip klinikinio socialinio darbo praktikei tenka skirtingais būdais padėti žmonėms „susitikti“ šių dienų sunkiai suvokiamas realijas. Teko vesti ne vieną paramos grupę, konsultuoti individualiai, su kolegomis socialiniais darbuotojais bei psichologais analizuoti vyraujančias konsultacinio darbo temas ir darbo kryptis. Norisi pasidalinti atrastais dalykais, kurie, turiu viltį, ir sustiprins, ir padės lengviau išgyventi kasdienybę krizės sąlygomis.

Šių dienų įvykiai nenoromis veikia mus visus. Karo veiksmai Ukrainoje veikia mus holistiškai, kai yra paveiktos ne tik mūsų emocijos, bet ir kūnas, mintys, siela ir bendravimas su aplinka. Kitaip tariant, trauminiai įvykiai veikia visas mūsų sistemas, tad, siekdami išlikti kiek įmanoma sveikesniems emociškai ir fiziškai, turime pasirūpinti visomis šiomis sistemomis.

Pasirūpinkime savo emocijomis

Tikriausiai nieko nenustebinsiu įvardindama, kad šiuo metu vyraujančios žmonių, kuriuos teko kalbinti, emocijos – tai baimė, nerimas, stiprių emocijų sumaištis. Kiti įvardija pyktį, liūdesį, baimę jausti elementarų džiaugsmą, pasišlykštėjimą, netgi panikos būsenas.

Pirmas klausimas, kurį dabar mes, profesionalai, užduodame klientui – kaip jaučiatės? Šiomis dienomis kalbėjimas apie savo emocines būsenas yra savaime gydantis, nes, jas įvardiję, mes įteisiname savo vidines patirtis, o tai padarius jos tampa svarbios. Kai emocijas įvardijame (sau ar kitam), jos tampa labiau valdomos, užuot valdžiusios mus. Įsivardindami, kaip jaučiamės, galime geriau suprasti, kas vyksta mūsų viduje, ir tai iš lėto keisti.

Pasidalinsiu vienu įvaizdžiu, kuris gali padėti drąsiau pasitikti savo emocijas. Įsivaizduokite, kad esate dangus, o praplaukiantys debesys – jūsų emocinės būsenos, kurias iš šono stebite ir leidžiate, kai jos „atplaukia“, joms tuo metu tiesiog egzistuoti. Jūs nesate tas „debesis“, tai tik jūsų dalis, kuri tuo metu yra jūsų viduje. Visi „debesys“ yra vienodai svarbūs. Nėra nei blogų, nei gerų debesų. Jei jie atplaukia, į juos verta pažvelgti, suprasti, kodėl jie kyla, ir ramiai pasvarstyti, kaip dabar su jais galiu elgtis.

Suprantama, kai emocinės būsenos yra tokios stiprios, kad žmogus pats negali jų suvaldyti ir jos ilgai trunka, būtina kreiptis pagalbos į profesionalą.

Neapleiskime kūno

Atsigręždami į savo emocijas, mes tuo pačiu rūpinsimės ir savo kūnu, nes visos sistemos yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Įgarsindami emocijas, užkertame kelią kūno sekinimui, nes emocijas „nuryjant“ jos kaupiasi kūne, aptikdamos jautriausias kūno vietas, ir ten daro savo darbą – „pragraužia skylę“ skrandyje, užgriūna galvos skausmu, smarkiai pakelia širdies spaudimą.

Visgi kasdieninis fizinis krūvis yra geriausia, ką šiuo metu galime sau duoti. Kūne jaučiamą emocinę įtampą geriausia išginti fizine veikla: vakariniu pasivaikščiojimu, užsiėmimais baseine ar sporto salėje, laisvu šokiu namie ir t. t. Mes, suaugusieji, privalome skirti dėmesio savo kūnui, kad galėtume būti tvirtais ramsčiais savo vaikams. Pasirūpinus savimi, svarbu paklausti, ar mano vaikas šiuo metu turi galimybę fiziškai sumažinti įtampą? Jei ne, siūlome pasidomėti, kaip formalia sportine veikla arba namų sąlygomis būtų sudaryta erdvė jiems nuosekliai pasirūpinti savo kūnu.

Dabarties akimirkos galia

Kur pastaruoju metu dažniau nukreiptos jūsų mintys – į praeitį, dabartį ar ateitį? Tikriausiai yra visaip. Bet klausantis žmonių girdisi, kad ypač daug jų dabar mąsto apie ateitį – ir kuria ne tik šaltu protu paremtas išgyvenimo strategijas, bet ir juodžiausius scenarijus, kurie veda tik prie dar didesnio nerimo.

Deja, praeities nei vienas neturime galios pakeisti, o ateitis per daug miglota. Daugiausia, ką galime padaryti, kad liktume „sveiki savo kūnu ir siela“, tai mintimis pabandyti išlikti „čia ir dabar“. Kviesčiau dažniau praktikuoti išgyvenimo dabartyje patirtis – kai valgote, judate iš taško A į tašką B, kai kalbatės su kitu žmogumi ir pan.

Buvimas dabartyje suteikia galimybę išgyventi ją pilniau ir taip ne tik didinti buvimo kokybę, bet ir mažinti nerimą. Juk jei sau daugiau leistume patirti dabartį, suprastume, kad šiuo metu esu gyvas, turiu ką valgyti, turiu rankas, su kuriomis galiu daryti gerus darbus, turiu artimuosius, kuriuos myliu ir galiu jais rūpintis, o jei tokių neturiu, galiu rūpintis kitais šalia savęs – kaimynais, bendradarbiais ar kitais, kurie dabar yra ypač pažeidžiami.

Kaip „pamaitinti“ savo sielą?

„Mes visi esame dvasinės būtybės žmogiškajame pavidale“, – teigė šeimos terapijos pradininkė Virginija Satir, kurios sukurta terapija rėmėsi humanistinėmis vertybėmis. Apie vidinę šviesą kalbėjo ir Vydūnas, primindamas mums, kad „spindulys esi begalinės šviesos“. Šie teiginiai daugiau nei ramina ir teikia viltį ypač dabar, kai patiriame tiek daug vidinio chaoso ir išorinio nesaugumo. Siekiant egzistencinės ramybės itin svarbu prisiminti, kad mes visi esame dalelės Didžiosios Šviesos – dažnai tai primirštame.

Tad norisi jūsų pasiteirauti – ar prisimenate savo aukštesnę būtį? Ar dažnai bandote pajausti tą savo „šviesą“ nesureikšminant išorinio žmogiškojo pavidalo? Vertėtų. Nes atsigręžus į ją turime galimybę pakilti aukščiau už rutinos ir kasdienių rūpesčių ir prisiminti savo pagrindinę žmogiškumo misiją.

Kaip pamaitinti savo sielą? Dažnai mes jau žinome, koks „maistas“ tinkamiausias – svarbiausia sąmoningai tam skirti dėmesio. Vieni savo sielą maitina religinėmis maldomis, kiti – medituodami, dar kiti – vaikščiodami miške ar tiesiog būdami gamtos prieglobstyje, kitiems skirtingos meno formos padeda patirti jausmą, kad esu ne vienas ir vienišas, šios „žemės kirminas“, bet esu nuostabi didelės Visatos dalis.

Tik patys susiderinę su savo vidinėmis sistemomis galėsime padėti harmonizuotis šalia esantiems – savo vaikams, tėvams, bendradarbiams.

„Į mokyklą ėjau ir per pandemiją, ir per karą“

Prieš kelias dienas vieno paauglio mama dalijosi savo sūnaus žodžiais – „Mama, jei mano vaikas nenorės eiti į mokyklą, aš jam pasakysiu, kad aš į mokyklą ėjau ir per pandemiją, ir per karą“.

Šiuose paauglio žodžiuose slypi gili išmintis. Jie primena plačiai pasaulyje taikomą psichosocialinio atsparumo teoriją, kurios esmė, kad žmonės skirtingai reaguoja į ilgalaikį stresą ar krizę: vieni išgyvena ir iš sudėtingų situacijų mokosi, kiti, deja, palūžta. Tokias patirtis mes ne kartą esame girdėję iš savo senelių, kurie, praėję „visus Sibirus“, ne tik išgyveno visom prasmėm atšiaurias sąlygas, bet ir, būdami ten ar grįžę Lietuvon, darė didžius darbus.

Pasidalinta jaunuolio frazė – tai šių dienų akivaizdus psichosocialinio atsparumo pavyzdys. Asmens psichosocialinį atsparumą lemia jo vidiniai ištekliai (pasitikėjimas savimi, emocinis intelektas, optimizmas, atkaklumas ir sugebėjimas matyti „problemas“ kaip iššūkius) bei išoriniai ištekliai − šeimos sutelktumas ir bendruomenės palaikymas. Todėl dabar ypač svarbu stiprinti savo ir savo šeimos narių vidines atramas bei dairytis į artimiausią aplinką, kuria galėtume pasitikėti, kliautis jos parama.

Burkimės draugėn

Stiprūs kartu – ne šiaip teiginys. Jis atspindi bazinį žmogaus išgyvenimo poreikį, kuris ypač aktualus šiuo metu – priklausyti. Moderniame pasaulyje priklausymo grupei poreikį mes dažnai atliepiame jungdamiesi į įvairias virtualias bendraminčių grupes. Tas buvo itin akivaizdu pandemijos metu, kas padėjo nesijausti tokiems vienišiems ir izoliuotiems. Dabartinė realybė diktuoja kitas sąlygas ir puoselėti gyvą kontaktą jau žymiai prieinamiau.

Neatmetant virtualių grupių naudos, svarbu prisiminti, kad buriantis draugėn gyvai patiriame kitą buvimo kokybę. Žmogus yra socialinė būtybė. Ypač skausmo akivaizdoje, buvimas su kitais, kurie jaučiasi panašiai, ir gaunamas žmogiškas palaikymas tampa labai svarbūs, nes tuo metu žmogus išgyvena ypatingą izoliaciją.

Pasisemkime patirties iš mūsų prosenelių – išgyvenant sunkmečius, būrimasis draugėn buvo labai svarbus ir jiems. Nuo neatmenamų laikų mūsų protėviai telkdavosi ne tik darbus kartu nudirbti, bet ir skausmui įveikti. Kiekviena šeima, kaimo bendruomenė turėjo savus būdus, kurių gausius ženklus galime aptikti tautosakoje.

Minėtos protėvių patirtys neseniai padėjo geriau suprasti, kas mums svarbu ir šiandien. Prieš keletą metų tarptautinio seminaro metu kolegė iš JAV paklausė: „O kaip jūs, lietuviai, savo traumas ir sunkumus įveikiate?“. Ilgai laukti atsakymo nereikėjo, kažkas spontaniškai atsakė: „Dainavom“. Ir staiga be žodžių ratan stojom, susikibome per pečius ir „Lietuva brangi“ užgiedojom. Nesvarbu, kas dainavome, o kas ne, bet verkėme visi – pusšimtis iš viso pasaulio susirinkusių žmonių, nes taip jautru ir tuo pačiu stipru buvo. „Ne veltui bočiai tave taip gynė, ne veltui dainiai plačiai išgyrė“...

Tad prisiminkime savo senolių patirtį ir drąsiau sueikime kartu, kas kaip galime – su kaimynais, giminėmis, draugais. Junkitės draugėn, neieškodami skirtumų, bet siekdami patirti minčių, emocijų ir vilties bendrystę, kuri vienytų – tą padaryti nereikia daug. Kartais užtenka kartu išgerti arbatos, pasimelsti, padainuoti ar suplanuoti, kaip dar galime padėti sau ir mūsų broliams ir seserims Ukrainoje.

Teksto autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė, paramos šeimai centro „Darnūs namai“ direktorė Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.