Visoje rytinėje fronto linijoje, už visiškai neišskirtinių metalinių durų rūsiuose esančiuose valdymo centruose, ukrainiečių kareiviai vadovauja artilerijos ugniai, atkakliai bandydami sulaikyti rusų puolimą.
Tai realus ir keistokas XXI a. karo laukas. Vyrai naudoja pigius, komerciškai prieinamus bepiločius orlaivius ir vartotojiškas pokalbių programėles, kad identifikuotų ir praneštų apie taikinius artileristams, kurių dauguma naudoja kelių kelių dešimtmečių senumo ginkluotę.
Aršiausia kova vyksta dėl Bachmuto miesto, kurį jau kelis mėnesius yra apgulusios Rusijos pajėgos.
Šio mūšio žiaurumas išryškėjo nuo pat pirmųjų akimirkų, kai priartėjama prie miesto, kur iš daugiabučių rūksta juodi dūmai. Žurnalistų komandai važiuojant intensyviai apkrautu pagrindiniu keliu, rusų artilerijos sviedinys pataikė į pastatą, esantį vos už keliasdešimties metrų. Po kelių akimirkų į pastatą vėl pataikė kitas sviedinys – todėl kariškiai paragino žurnalistus pasitraukti. Didelė šio karo dalis vyksta bandant išvengti nuolatinės rusų artilerijos grėsmės.
Kremlius šiam Bachmuto puolimui sutelkė daug pajėgų, o Ukrainos kariai susiduria su sunkumais, sako šiam daliniui vadovaujantis Nacionalinės gvardijos vadas Petro.
„Atrodo, kad tai vienas nuolatinis, nesibaigiantis puolimas, – sako jis. Vienintelis poilsio laikas būna tada, kai jiems pritrūksta žmonių ir jie laukia pastiprinimo“. Kaip ir kiti Ukrainos kariuomenės kariai, Petro, siekdamas apsaugoti savo tapatybę, atskleidžia tik savo vardą.
Jis pasakoja apie mūšį, į kurį Rusija siuntė kareivius banga po bangos – regis, mažai rūpindamasi, kad jos bus sunaikintos.
„Jų taktika – siųsti į priekį šiuos vargšus žmones, kuriuos turime sunaikinti, – aiškina Petro. – Jie negali užimti Bachmuto tiesioginiu puolimu, todėl jį apėjo. Turėjome persikelti iš miesto teritorijų į laukus, kur esame labai apšaudomi artilerijos“.
Petro apibūdinimas atkartoja kaimyninės Luhansko srities viršininko, ukrainiečio Serhijaus Haidajo žodžius, kuris praėjusį mėnesį sakė, kad prie Bachmuto rusai „žūsta masiškai – mobilizuotieji tiesiog eina į priekį, kad nustatytų mūsų pozicijas“.
Kai kurie rusų kareiviai patys kalba apie didelius nuostolius – nors Rusijos gynybos ministerija anksčiau šį mėnesį tvirtino, kad nuostoliai „neviršijo 1 proc. visų kovinių pajėgų ir 7 proc. sužeistųjų“.
Kiekvienas požeminio valdymo centro kampelis užimtas – lentos, kuriose sužymimi žuvusieji, lovos miegui, dėžės su dronais, kurie laukia, kol bus sukonfigūruoti.
„Keliai virtę purvu. Negalime pakankamai greitai evakuoti sužeistųjų ir pristatyti amunicijos“, – sako Petro.
Ukrainos vadai taip pat skundžiasi, kad trūksta ryšio tarp dalinių, o taip pat – žemesnio rango karininkų, kurie galėtų išlaikyti karių motyvaciją ir kovingumą, po kelis mėnesius trukusių varginančių karo veiksmų.
Toliau link fronto, medžių juostoje, besiribojančioje su dirbama žeme, įsitaisęs ukrainiečių artilerijos padalinys.
Baterijos vadas Tumanas viena ranka mobiliuoju telefonu priima koordinates, o kita jas užsirašo į užrašų knygelę.
Tada jas garsiai išrėkia, o kitas karys atkartoja – prieš pažvelgdamas pro optinį taikiklį ant sovietmečiu pagaminto artilerijos pabūklo, kuris dabar užtaisinėjamas lenkų gamybos sviediniu. Patraukus virvelę, nuo beveik įšalusios žemės šokteli rudeniniai lapai, ir artilerijos sviedinys švilpdamas nuskrieja horizonto link.
„Mūsų generalinis štabas stengiasi tiekti kuo daugiau amunicijos, – sako Tumanas, įsitaisęs santykinai saugioje netoliese esančioje tranšėjoje. – Tačiau suprantame, kad mums trūksta užtaisų. Bet gauname tai, ką gauname“.
Jis teigia, kad Rusijos artilerijos tikslumas per metus pablogėjo – nes Ukrainos pajėgos smarkiai pakenkė priešo galimybėms vykdyti oro žvalgybą.
„Jų tikslumas sumažėjo, – sako jis. – Tačiau jų sviediniai nuolat skrieja virš mūsų“.
Kitame rūsyje esančiame vadavietės centre, toliau į pietus Donecko srityje, dar vienas būrys karių žiūri į savo ekranus. Jų vadas Pavlo pasakoja, kad kasdien priskaičiuota dešimtis aukų.
„Transporto priemonės ir amunicija tėra geležis, – sako jis. – Stengiamės jų neskaičiuoti ir naudojame tiek, kiek reikia, kad sustabdytume priešo judėjimą į priekį. Vienintelis dalykas, kurio negalime atkurti, yra žmonių gyvybės“.
Bet dėl šios kainos jis nusiteikęs optimistiškai. „Karo be aukų nebūna, – sako jis. – Jei nenorime leisti rusams užimti mūsų teritorijos, turime kovoti. Jei kovosime, turėsime aukų. Šios aukos yra pateisinamos ir neišvengiamos“.
Parengta pagal CNN.
