„Jau dabar dirbtinis intelektas gali sukurti neegzistuojančio žmogaus atvaizdą, o tai tikrosios fotografijos žanrui jau yra pavojinga. Bet svarbu suprasti, kad fotografijoje tikroji vertė yra ne technologijose, o santykyje su žmogumi, su renginiu, koncertu ar su pačia emocija.
Todėl fotografai, o ypač pradedantys, negali į objektą žiūrėti tik kaip į objektą, nes tai ateityje veikiausiai sugebės padaryti po renginius vaikščiojantys dirbtinio intelekto robotai. Turime suprasti, kad mes esame svarbūs tarpininkai ir emocijos kūrėjai“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė fotografas R. Šeškaitis.
Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:
Dešimtmetį teisininku dirbęs ir 2014-aisiais fotografijoje save atradęs R. Šeškaitis laidoje taip pat prisiminė, kaip per visus darbo metus pasikeitė jo, kaip fotografo, darbo principai ir užsakovų poreikiai.
„Prieš dešimt metų renginių apšvietimo įmones buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nebuvo ir tokių nuotraukų koregavimo galimybių, o kai pradėjau fotografuoti renginius, koncertus, kai atsirado šviesa nuotraukose, organizatoriai patys suprato, kiek daug tai reiškia renginio įvaizdžiui“, – kalbėjo Rytis, kuris kaip pranešėjas dalyvaus balandžio mėnesį Vilniuje vyksiančioje renginių konferencijoje „Revolution“, kur dalinsis mintimis, kaip renginį padaryti „fotogenišku“.
Diskusijoje jam antrino ir kolega M. Gudzinevičius, kartu pabrėždamas, kad tinkama šviesa renginiuose yra vienas esminių fotografų poreikių, nes kartais dėl netinkamo apšvietimo spalvotoje nuotraukoje gali atrodyti, kad visi veidai buvo mėlyni ar raudoni. Gyvai to galime ir nepastebėti, bet nuotraukose tai ne visada atrodo gerai. Vis dėlto, pažymi fotografas, nespalvotose nuotraukose galima dar gyviau atskleisti asmens emocijas.
„Jei kyla klausimas, kodėl renginio nuotraukos yra juodai baltos, atsakymas gali būti paprastas – netinkamas apšvietimas. Tad vadovaujamės principu: jei fotografuojame spalvotai, tai mes įamžiname dalyvių drabužius, jei ne – mes įamžiname žmonių sielas“, – dalyvaudamas A. Kamantausko laidoje juokėsi pašnekovas.
Fotografų judėjimo „Lunatikai“ atstovai laidoje taip pat aptarė, kiek žmonių renginyje gali įamžinti vienas fotografas, kaip nebyliai suprasti dalyvio nenorą įsiamžinti bei apibendrino Lietuvos renginių fotografų įvaizdį tarptautiniame kontekste.
„Lietuvių fotografijos lygis niekuo nenusileidžia užsieniečiams, o daugeliu atvejų mes galime tapti netgi pavyzdžiu. Tai reiškia, kad ne Lietuvos, tačiau viso pasaulio fotografai auga drauge“, – kalbėjo R. Šeškaitis.
